Mėlynas Sūris V

Prakeiktos žiūrkės, o gal rūdys, o gal mano plaukų kuokštai, nuleidžiami tais vamzdžiais? Kam rūpi, juk jau per vėlu kažką kažkam aiškinti. Per stebuklą, mažoje parduotuvėje, radau didelį mėlyno sūrio įpakavimą, su kaina. Be jokių dvėjonių įsidėjau į krepšelį ir apsidairiau ar niekas nebando šokt ant manęs ir jo atimti. Pirmu smūgiu šoviau į kasą susimokėti, pastebėjau, jog pardavėja sukietėjo pamačiusi mano pirkinį, rodės, jog jeigu nesedėtų prie kasos, kad amne, dėl jo, užmuštų. Sūrį įkišau į maišą ir skubiu žingsniu roviau į namus. Numečiau darbo popierius ant žemės, o ant stalo, lėkštutės, padėjau mėlyną sūrį, kuris, mano nuostabai, iš ties buvo mėlynas. Vietomis buvo mėlynų gabaliukų, tačiau skonis buvo, kaip makaronų. Nežinojau ką daryti su šiuo pirkiniu, juk valgyti būtų kvaila, ypač po jo uždraudimo, tad nusprendžiau, kad tiesiog „turėsiu“ jį. Galiu jį laikyt dėžutėje arba maišelyje, kol jis nepradės žydėti ir tada teks jį išmesti. Taigi sūris buvo įdėtas į plasmasinę dėžutę ir išbuvo šaldytuve kelias savaites, o gal daugiau – nepamenu. Tiesą pasakius jis tikrai yra keistas, tai yra – buvo. Vietoj to, akd žydėtų, jis keitė spalvą. Kaip mėlynas sūris tai gali daryti – mistika. Bijojau atidaryti ir užuosti kvapą, juk galėjo susikaupti nuodingosios dujos ar dar kaži kas. Dienos ėjo, amne išmetė iš darbo, nes, jų nuomone, stabdžiau kompanijos progresą ir jie man mokėjo už kvepuojamo oro tūrį. Ir vieną dieną, kaip specialiai, ėjau pro tą patį parką, jau buvo netoli vidurnakčio, kai pastebėjau tą keistuolį, sėdintį ant to pačio suoliuko, kaip ir pirmąjį kartą, kai mes susitikome, ir žiūrintį į žvaigždes, o gal į orą, vėją – nieką. Impulsų paveikta nuėjau prie jo, atsisėdau šalia ir palaikiau jam kompaniją. - Juk supranti, jog tau nebūtina sedėt šalia manęs, bėje, atleisk, kad vėluoju. Bandžiau pabėgti, bet mane pagavo, net nežinau kodėl ir kaip sėdžiu čia dabar. Vėjas pakilo, buvo ruduo. Tylėjau ir klausiausi visko, kas vyksta aplinkui. Užmerktomis akimis girdėjau, kaip jis riša virvę, kaip, vėjo padedama, jis užsirišo ant šakos. Atsimerkusi žiūrėjau, kaip jis lipo į tą medį, kurio lapą nuskynęs įteikė man į rankas. - Žinok, jog tas sūris – blogis. Maža to, jog jis keičia spalvą, jis skleidžia gundantį kvapą, o jei suvalgai per daug – išeini per daug toli, kad sugrįžtum. Vėjas toks gražus, žiūrėk, jis man padeda. Žiūrėk, matyk, jusk mane, mieloji. Nepamiršk atidaryti tą plasmasinę dėžutę. Greitai susimatysim. Lauk manęs čia pat. Jis krito į kilpą. Penkios minutės. Grožis – štai kas tai buvo. Jo kūnas dingo tamsoje, tačiau jo žodžiai vs garsiau skambėjo ausyse ir mintyse. Grįžusi namo sudeginau mėlyną sūrį, tačiau dūmuose mačiau kažkokį vaizdinį, o spalvų įvairovė gundė jas sugauti. Iš sūrio neliko nieko. Viskas baigėsi, o ar buvo prasidėję? Tiesiog gyvenau toliau, o gal gyvenimas ėjo, o aš ne, juk visada taip ir buvo. Praėjo metai, keli. Turiu darbą, būstą ir laiką. Kiekvieną dieną einu į parką ir klausausi keistuolio pasakojimų apie viską. Jis nepasikeitė, o aš kiek pasenau, tačiau tai jį džiugino. Jo šypsena, kaip visada, buvo kerinti ir kelianti nuotaiką. Visada paklausiu, kaip jam sekasi, o jis atsako, jog geriau ir būt negali. Pirštu įbeda į vietą, kurioje anksčiau augo keistas medis ir aš nutyliu prisimindama. Taip gyvenu, o gal gyvenau. Kartais išeiname, bet visada grįžtame, kad ir neilgam. Šis vyras buvo ir yra. Jo egzistavimas – klausimas. Ar aš jį mačiau, girdėjau, kalbėjau su juo – galbūt. Išeinu vėl į parką. Šiandien jo nerasiu ten. Šiandien jo nėra. Ryt jis bus, tačiau manęs – ne. Stiklainyje žaidžia vaivorykštė, primenanti, jog reikia prisiminti. Išjungiu šviesą, užrakinu duris, lipu laiptais aukštyn. Laisvė. Žalias sūris taip ir nebuvo išrastas.