Mėlynas Sūris III

Nenustebčiau, jeigu metalo dėžučių ekranuose greitai pamatytume vidutinį sūrį iš vynuogių ir dar nežinia ko. Atplėšiu laiškelį vėliau. Visą dieną nieko nenuveikiau, o laiškas vis gulėjo. Užsimoviau kelnes, kažkokius žalius marškinius ir išėjau į žmones. Pirmu taikiniu ėjau į tą patį parką, kuriame vakar, pasirodo, jog praėjo tik diena, o tai reiškė, jog nebuvau pagrobta ar išprotėjusi, buvau sutikusi tą vyrą. Mano nuostabai jis sėdėjo ten pat, ant to pačio suoliuko ir rodėsi, jog kažko nekantriai laukė. Lėtu žingsniu ėjau link jo, nuleidusi akis bandžiau nuraminti mintis ir vaizduoti tai, jog vakarykščio įvykio nebuvo, tačiau jis prišoko, pagriebė mano rankas ir žiūrėdamas į akis pasakė : - Mėlynas sūris negali egzistuoti, tavo kojos jį sunaikins ir viskas grįš į senas vagas. Ar galėtumėme išgerti arbatos, kad ir dabar? Man reikia tiek daug tau pasakyti, tik tau ir niekam daugiau. Neverčiu, tačiau žinau, jog negali atsisakyti, nes esi manęs dalis, o aš - tavęs. Tu turi suprasti, jog man reikia šiandien atverti mintis, atverti širdį ne kažkam kitam, o būtent tau. Laikydamas rankas, rimtu veidu jis man tai pasakė, tačiau mano mintys buvo jau kažkur toli. Linktelėjau galva, leisdama jam suvokti, jog gali mane vesti kur tik panorėjęs, jei tik tai, kad atvėręs širdį pasijus geriau ir jam tai suteiks kažkokį pilnatvės jausmą. Jo veide neįžiūrėjau laimę, džiaugsmą ar liūdesį. Tuščias veidas puošė šį simpatišką vyrą, kuris tą akimirką, laikydamas už rankos, vedė moterį į kuo nuošalesnę užeigą, į kurią retai kas užeidavo. Įbėgom kažkur, jis užsisakė arbatos ir pradėjo su manim diskutuoti, jog mėlynas sūris yra blogis, o mano pėdos - gėris. - Vakar sapnavau, jog buvau vidutiniame kambaryje, kuriame buvo mažas televizorius, per kurį rodė reklamą apie tavo kalbamą mėlyną sūrį. Keistai atrodo, kad žmonės atrado šį receptą ir jį taip iškėlė, lyg jis būtų naujas Maisto Dievas. Nei jis nugalės badą, nei įteiks, naujo požiūrio į maistą, sektas ar dar kažką. - kalbėjau ramiai, žiūrėdama į jo akis. Jose apsigyveno džiaugsmas, jo rankų pirštai pradėjo šokti laukinį šokį ant užeigos stalo. Sukikenau ir pastebėjau, jog vyras šypsosi, vis dar valdydamas savo fantazijos šokį šokančius pirštus. "Vardas, koks jo vardas?" sukose galvoje tos pačios mintys, tačiau vis neišeinančios iš mano lūpų. Akimirka ir mano rankos yra pagriebiamos ir kūnas tempiamas į lauką, į orą - laisvę. Negalėjau jo suprasti, viską darė pagal savo skonį. Ėjom ar bėgom. Į ką ar kur - tiesiog gyvenom. Užlipom į kalną, nuo kurio matėsi puikus vaizdas į miestą. " Nejaugi mes taip toli nuėjom?" - Žiūrėk, koks vaizdas, koks jausmas! Jau seniai nebuvau čia užlipęs. Kada paskutinį kartą buvom susitikę? Vakar? Negali būti, juk prieš penkis metus, prie tosios upės rinkome žalius grybukus, o kitą dieną tu jau neatsakei man į skambučius, todėl nustebau pamatęs tave parke prieš dvi dienas. Ak, taip, juk gėrėm ir valgėm tąnakt. - Palauk, neskubėk. Kokie penki metai? Pirmą kartą esu čia užlipus. Tavęs nežinau, net vardo man savo nepasakei. - Tai kodėl tu su manim dabar čia stovi? Kodėl leidais tempiame šen ir ten, švaistei laiką kažkokiam nevispročiui. - Nes šis nevisprotis traukia mane savo nevisaprotiškumu. Žiūrėk, kokios žvaigždės. Tu mane ištraukei iš tų nuobodžių dienų, todėl ir esu čia. Darbą palikau kampe, savo buto spintoje, ragelius išmečiau, o gal ne, bet atjungiau, tai tikrai. Prašau, tiesiog nieko man nesakyk. Aš noriu gyventi.

Mėlynas Sūris II

Pasakojo, kaip prieš dvejus metus mėnesius radęs mėlyną nosinaitę, ant kurios, aukso raidėmis, buvo išsiuvinėtas laiškas princui Menikui iš S visatos. Dar pasakojo, kaip jo katinas, Micius jo vardas, jam sušoko tango ant stalo, bet jis tiksliai neatsimenąs ar tai buvo sapnas, ar ne.
Taip sedėjom ir ir gėrėm kažką. Gėrimai keitėsi vienas po kito, vos tik ištuštėdavo stikliukai ar taurės. Nepamenu ką gėrėm, greičiau tai mano dėmesio nepatraukė, nes grožėjausi juo, žavėjausi žodžiais, kuriuos tos lūpos ištardavo.
Laikas ėjo, jis kalbėjo, aš sedėjau, gėrimus, kartais, pakeisdavo užkandžiai, Buvau paskendusi akimirkoje, turbūt buvau laiminga, juk kažką darau, nesėdžiu namie ir nežiūriu televizoriaus su sumuštiniu rankoje, nors ant stalo guli milžiniškos darbo popierių krūvos. Kartais jo mintys kartodavosi, nes jis tiesiog pamiršdavo apie ką kalbėjo. Taip ir norėjosi paklausti ar visgi esame pažįstami, ar bent gatvėję susikirtę, tačiau liežuvis nedrįso apsiversti, o ir mintys jau plaukiojo Saturno dešiniajame pusrutulio kampe.
Vakaras ėjo, gėrimai keitė gėrimus, užkandžiai keitė sausainius - nebepamenu toliau. Kai pramėrkiau akis temačiau violetinį kambarį, kažkuom primenantį "Skittle's" saldainį. Supratau, jog tai ne mano pilkšvas kambarys, kurį nuomuoju iš tokios senučiukės iš penkto aukšto. Bandžiau pakelti galvą, kuri rodės sverianti nežinia kiek kartų daugiau už normą. Tada supratau, jog praeita naktis tikrai buvo smagi, tačiau rytas, kaip visada, po tokių smagumų, savam stiliuje.
Violetiniame kambaryje buvo vos keli daiktai: staliukas su lekštute sulyg baltumo, kaip rojuje, kurį nupasakoja religinės a šiaip kokios knygos, ir mažas televizorius, stovintis ant savo keturių kojyčių. Teisingai, buvo ir durys, kurios, jeigu gerai pamenu, buvo uždarytos, o gal ir atviros, nepamenu, jog bandyčiau jas atidaryti.
Nežinodama kur atsiradau nebandžiau rėkti ar kelti isteriją. Kad ir kaip keistai tai atrodė toje situacijoje, bet bandžiau ja mėgautis, nes mano vieno kambario nuomuojamame bute ant staliuko vis dar laukia krūva popierių, kurių kiekis auga sulyg valandomis, minutėmis, o kartais . . .

Tad bandžiau įjungti televizorių ir pažiūrėti ar rodo mano mėgstamiausią žinių dalį - kriminalus. Tiesą pasakius, tai nėra mano mėgstamiausia žinių dalis, iš vis nemėgstu televizoriaus, jis mane nervuoja su tomis pačiomis žiniomis, laidomis ir serialais. Įjungdama tą metalo laužą bandžiau sužinoti laiką ir datą, nes, tiesa, pamiršau paminėti - kambaryje nėra langų, todėl nežinia ar dabar diena, ar naktis, ką jau kalbėti apie tą klausimą ar vakar buvo diena, kada tas keistuolis mane girdino savo žavesiu ir brangiais gėrimais. Kai televizorių, galiausiai, pavyko įjungti, švytėjo reklama apie naują pasaulio atradimą - mėlyną sūrį.
Banali reklama apie kažkokį keistą žmonijos atradimą, kuris, turbūt, galėtų išgelbėti žmones nuo bado. Na ir kas, kad jis iš mėlynių ir varškės ( šiais laikais įmanoma viskas ).
Išjungiau televizorių ir grįžusi į lovą užmigau. Sapnavau, o gal ir ne, jog tas keistuolis, užėjęs į kambarį, pradėjo krapštyti mano pėdą, bei kojos nagus.
Stengiausi vaizduoti save miegančią, tačiau jo švelnios rankos kuteno man pėdas ir , nesusivaldydama, nusijuokiau, praverdama akių vokus. Savo nuostabai radau save savo pilko buto lovoje, o šalia, ant spintelės, laiškelį su užrašu " ". Nuostabos neturėjo būti dėl tokio užrašo, juk jis nematomas, o ir pavadinti galima kitaip - užrašas ant nematomai matomo, kažkokios nežinomos spalvos, voko.
Juk sakiau, kad šiais laikais - viską įmanoma.

Mėlynas Sūris I

Pradžia yra sunkiausia, tačiau turėčiau patikslinti tai, jog tai jau ne pradžia, o ko gero keli metrai nuo jos. Judame lėtai ir nuobodžiai, ir nežinom - link ko. Link idiotiškumo, kvailumo, vaikiškumo? O gal tiesiog eikime ir neklauskime link ko. Man tai tinka, tiko ir jam. Mėgo jis daug ką, o greičiau tai, ko kiti nemėgo ir laikė absurdu. Viską darydavo atvirkščiai, nes manė, jog tai išgelbės jį ir parodys kitiems, jog pasaulis, į kurį jie žiūri pro rožinius akinius, gali būti stebimas ir pro kitas spalvas. Bent jau taip manė, kol neatsidūrė ant medžio šakos, palei gerklę aprišta virve. Stebėjau viską : kaip vėjas riša ją aplink jį, kaip jis bandė vėjui įrodyti tiesą, jog pasaulyje negali egzistuoti mėlynas sūris, kuris pasirodė prieš porą mėnesių ir, pasak reklamos, buvo iš mėlynių ir varškės. Visas procesas truko trumpai, maždaug penkias minutes. Jis mąstė lėtai, bet kalbėjo greitai. Nežinau kas jis buvo. Nei vardo, nei gyvenamosios vietos, nei tai, ką jis mąstė tomis akimirkomis ar būdamas toli nuo jų. Jis tiesiog egzistavo, kaip ir aš. Dažnai jį matydavau sėdintį parke ir kalbantį su savo koja, kuri buvo užkelta ant pečių. Vaizdas nebuvo traukiantis, todėl žmonės apeidavo šį plotą kitais takeliais. Jau ketinau daryti tą patį, kai dėšinė koja pradėjo velniškai skaudėti. Taip kad nueiti 50 metrų atrodė neįmanoma, ką jau kalbėti apie parko apėjimą. Nušvilpiau visas mintis apie tą vyrą šalin ir prisėdau, kad galėčiau pažiūrėti kas atsitiko su mano varomąją priemone. Jis kalbėjo. Sau ar man - nežinau. Masažuodama koją girdėjau, kaip savo kojai jis pasakojo apie dešimtąjį pasaulinį karą, per kurį paskutinis žmogus pasidalys į tris dalis ir taip atnaujins žemę, bet po kelių minučių jis numiršta ir Žemė tampa laisva. Bandžiau nekreipti dėmesio į jo kvailas kalbas ir vaizduoti, jog matau tik savo koją, tačiau kažkas įvyko. Jis nusiėmė koją, patrynė savo sedynę ant suoliuko ir pakilo. Ištiesė ranką stovėdamas prieš mane ir akimis maldavo, kad imčiausi jos. Keista, jog pamenu tik tas akis, ne plaukų spalvą ar kūno sudėjimą, ar rūbus, kuriais jis buvo apsirengęs, o jie buvo bene iš Paryžiaus. Nežinau kas tai buvo per akimirka, tačiau žiūrėdama jam į akis pajutau tvirtą ryšį, lyg atradusi seną vaikystės draugą. Bet ne, nepaėmiau tos rankos, tiesiog pasakiau, jog turiu eiti, mat skausmas kojoje jau buvo praėjęs. Priėjus parko kampą išdrįsau atsisukti ir pažiūrėti ką tas keistuolis darė, o jis, pasirodo, sekė mane, kaip šunytis, ką tik radęs savo šeimininką. Jaučiausi kiek keistai, o gal nemaloniai, todėl paklausiau ar viskas gerai, bet jis nieko nesakydamas man šypsojosi ir pirštu rodė į dangų. Bandžiau jam sakyti, kad skubu ir tai, jog jis mane seka - baugina, tačiau to jis negirdėjo, nes nenorėjo klausytis. Nuo pačios pirmos akimirkos, kai jį pamačiau dar prieš porą metų, jis mane sužavėjo. Kad ir kaip kvailai skamba, tačiau jis man atrodė, kaip naujos ,žmonių rūšies, atstovas. Kiek kartų norėjau jį užkalbinti ir pasiūlyti puodelį arbatos, tačiau bijojau, kad jis nesutiks arba praklausys, kaipkad visada nutinka. Todėl šią akimirka bandžiau suvalgyti tą beviltišką susižavėjimą, tačiau jis mane matė kiaurai ir pasakė, jog maži ir jauki kavinukė yra vos už kelių minučių kelio, jog ten visada groja rami muzika ir niekas netrukdo kalbėti apie viską, greičiau niekam nerūpi apie kokį absurdą tu kalbi. Pirma mintis atšokusi į sąmonę buvo ta, jog ne tik jis keistas, bet ir turi stebuklingų galių skaityti mintis. Stovėjau ir galvojau, kad net nepajutau, kaip keistuolis paėmęs mano ranką nuvedė į kavinukę, pasodino už staliuko toliausiame kampe, užsakė arbatos, kuri atnešta stovėjo jau dvi minutes. Nežinojau kodėl čia sėdim ar ką jis galėtų man pasakyti, sedėjau, kaip drebulė ir mintyse raminau save, jog jis man nieko nepadarys, juk jo veidas toks ramus, nors ir apžėlęs, tačiau tai jam suteikė ramumo ir draugiškumo įvaizdį. Jis pradėjo kalbėti apie viską iš eilės, o gal greičiau apie nieką.