Pasakojo, kaip prieš dvejus metus mėnesius radęs mėlyną nosinaitę, ant kurios, aukso raidėmis, buvo išsiuvinėtas laiškas princui Menikui iš S visatos. Dar pasakojo, kaip jo katinas, Micius jo vardas, jam sušoko tango ant stalo, bet jis tiksliai neatsimenąs ar tai buvo sapnas, ar ne.
Taip sedėjom ir ir gėrėm kažką. Gėrimai keitėsi vienas po kito, vos tik ištuštėdavo stikliukai ar taurės. Nepamenu ką gėrėm, greičiau tai mano dėmesio nepatraukė, nes grožėjausi juo, žavėjausi žodžiais, kuriuos tos lūpos ištardavo.
Laikas ėjo, jis kalbėjo, aš sedėjau, gėrimus, kartais, pakeisdavo užkandžiai, Buvau paskendusi akimirkoje, turbūt buvau laiminga, juk kažką darau, nesėdžiu namie ir nežiūriu televizoriaus su sumuštiniu rankoje, nors ant stalo guli milžiniškos darbo popierių krūvos. Kartais jo mintys kartodavosi, nes jis tiesiog pamiršdavo apie ką kalbėjo. Taip ir norėjosi paklausti ar visgi esame pažįstami, ar bent gatvėję susikirtę, tačiau liežuvis nedrįso apsiversti, o ir mintys jau plaukiojo Saturno dešiniajame pusrutulio kampe.
Vakaras ėjo, gėrimai keitė gėrimus, užkandžiai keitė sausainius - nebepamenu toliau. Kai pramėrkiau akis temačiau violetinį kambarį, kažkuom primenantį "Skittle's" saldainį. Supratau, jog tai ne mano pilkšvas kambarys, kurį nuomuoju iš tokios senučiukės iš penkto aukšto. Bandžiau pakelti galvą, kuri rodės sverianti nežinia kiek kartų daugiau už normą. Tada supratau, jog praeita naktis tikrai buvo smagi, tačiau rytas, kaip visada, po tokių smagumų, savam stiliuje.
Violetiniame kambaryje buvo vos keli daiktai: staliukas su lekštute sulyg baltumo, kaip rojuje, kurį nupasakoja religinės a šiaip kokios knygos, ir mažas televizorius, stovintis ant savo keturių kojyčių. Teisingai, buvo ir durys, kurios, jeigu gerai pamenu, buvo uždarytos, o gal ir atviros, nepamenu, jog bandyčiau jas atidaryti.
Nežinodama kur atsiradau nebandžiau rėkti ar kelti isteriją. Kad ir kaip keistai tai atrodė toje situacijoje, bet bandžiau ja mėgautis, nes mano vieno kambario nuomuojamame bute ant staliuko vis dar laukia krūva popierių, kurių kiekis auga sulyg valandomis, minutėmis, o kartais . . .
Tad bandžiau įjungti televizorių ir pažiūrėti ar rodo mano mėgstamiausią žinių dalį - kriminalus. Tiesą pasakius, tai nėra mano mėgstamiausia žinių dalis, iš vis nemėgstu televizoriaus, jis mane nervuoja su tomis pačiomis žiniomis, laidomis ir serialais. Įjungdama tą metalo laužą bandžiau sužinoti laiką ir datą, nes, tiesa, pamiršau paminėti - kambaryje nėra langų, todėl nežinia ar dabar diena, ar naktis, ką jau kalbėti apie tą klausimą ar vakar buvo diena, kada tas keistuolis mane girdino savo žavesiu ir brangiais gėrimais. Kai televizorių, galiausiai, pavyko įjungti, švytėjo reklama apie naują pasaulio atradimą - mėlyną sūrį.
Banali reklama apie kažkokį keistą žmonijos atradimą, kuris, turbūt, galėtų išgelbėti žmones nuo bado. Na ir kas, kad jis iš mėlynių ir varškės ( šiais laikais įmanoma viskas ).
Išjungiau televizorių ir grįžusi į lovą užmigau. Sapnavau, o gal ir ne, jog tas keistuolis, užėjęs į kambarį, pradėjo krapštyti mano pėdą, bei kojos nagus.
Stengiausi vaizduoti save miegančią, tačiau jo švelnios rankos kuteno man pėdas ir , nesusivaldydama, nusijuokiau, praverdama akių vokus. Savo nuostabai radau save savo pilko buto lovoje, o šalia, ant spintelės, laiškelį su užrašu " ". Nuostabos neturėjo būti dėl tokio užrašo, juk jis nematomas, o ir pavadinti galima kitaip - užrašas ant nematomai matomo, kažkokios nežinomos spalvos, voko.
Juk sakiau, kad šiais laikais - viską įmanoma.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą