Bespalvė vaivorykštė II

Įdomu kokia būtybė turėtų būti, kuri laikytų visų žmonių gyvenimo sąvokas savyje. Ateivis ar žmogus, o gal tiesiog oras. Vaivorykštė savyje laiko daug visokių jausmų, emocijų. - Baik kalbėti nesąmones. Dangus yra niekas. Ką tu čia rašai? - Kokios dar nesąmonės. Kaip dangus gali būti nieko vertas? Gal bent kartą galėtum patylėti ir leisti man rašyti savo minčių srautą? – niekada nebuvo suteikta minutė laisvės, kai šalimais buvo žmogus, kuris nesuvokia mano „laisvės“. Lina negalėjo išbūti su tokiu žmogumi ilgai, todėl gyvenimas jai suteikė kitą kryptį – atvirą lauką, į kurį galėjo įeiti visa ji. Vakaro šviesoje bevaikščiodama galėjau susimąstyti kodėl, gyvenu taip, o ne kitaip, kodėl esu tokia sunki „būtybė“. Lukiškių parko suoliukai yra bene geriausi mano draugai tokiomis akimirkomis. Šiltos arbatos puodukas ir muzika, skambanti per mano mažąjį empėtrys. Gana baisu sedėti vienai tokią valandą, o buvo, atrodo, po vienuoliktos, vakare, tad bandžiau viską daryti kuo tyliausiai. Tolumoje matėsi žmonių šešėliai, bandžiau įsivaizduoti ką jie mato sau po kojomis ir ką jie galvoja tokią valandą, tačiau skambingųjų DVAR‘ų garsai neleido sukūrti optimistišką mintį, todėl toliau sedėjau ir galvojau apie save. Savimyla. Žvelgiu kairėn ir matau, jog link mano suoliuko artėja šešėlis. Krūptelėjau, nes pamaniau, jog tai viena iš mano „mylimiausių“ haliucinacijų, kurias regiu tamsiais vakarais, o ir šešėlis buvo pusiau baltas. Priėjus arčiau suvokiau, jog tai mergina. Kiek mano akys įžvelgė ji turėjo nuostabius plaukus, tiesiog tobulo ilgio, o ir kiek garbanotus. Spalva buvo sunkiai įžvelgama, tačiau manęs tai nedomino labai. Figūra buvo tiesiog tobula, galėjau pavydėti jai jos tobulų kojų, kokių pati visada norėjau, tačiau tinginystė laimi ir negaliu turėti. Vilki ji nuostabų paltuką panašų į suknelę.Panašų turiu ir aš, tačiau jos jai tiko kuo puikiausiai, net daugiau. Prisėda ji netoli nuo manęs. Kodėl? Juk yra pakankamai laisvų suoliukų, o ji pasirinko būtent šį. - Gražus vakaras tiesa? – užklausiu. Gal vis gi žmogus ieško kompanijos, niekada nežinai. - Tiesa. Giedras dangus ir vaivorykštė matosi kuo puikiausiai. - Vaivorykštė? Tu irgi tokį dangų taip vadini? - Jo. Visi stębisi, kad pavadinusi aš jį taip. Man jis neapsakomai gražus. Bėje, aš Skaistė. - Lina. Malonu. – kiek susijuokiau, mat kad ir kaip į tai pažiūrėsi – keista susipažinti su mergina vidury nakties, Lukiškėse ir ar sakiau, jog pati esu mergina ir esu Lukiškėse vienuoliktą valandą nakties? Taigi. Radau kompaniją praleisti vakarą. Sedėjome ir kalbėjome apie viską, kas tik šovė į galvą, bandėm, bent kiek pažinti viena kitą. Juk esame keistuolės lunatikės, matančios vaivorykštinį dangų ir jo spalvas. Pasirodo, jog ji mano amžiaus ir gyvena visai netoli nuo mūsų sėdimos vietos. Įsikalbėjom gana stipriai, jog net nepastebėjom, kaip saulė pradėjo kilti iš už lygumos. - Klausyk, o tu dažnai čia būni? – paklausė Skaistė su šypsena veide, kuri, rodos, tikisi teigiamo mano aksaymo. - Tiesą pasakius, labai retai. Šiandien norėjau kur nors išeiti, prasiblaivyti, tad atvažiavau čia. Man ši vieta patinka. O kas? - Gal norėtum kada vėl susitikti? Ryt turiu į darbą būtinai nueiti, tad turiu dabar jau eiti. - O, tai man tinka. Buvo tikrai smagu. Seniai neteko taip pakalbėti su kuom. - Tiesa aš neturiu telefono ar interneto, tad negalėsim niekaip susisiekti, tad, jeigu ką – aš visada būnu čia. Turiu lėkti. Iki, Lina. – jos veide pasirodė tokia graži šypsena, kurios dar nemačiau gyvenime. Pajutau kažkokį keistą jausmą viduje, lyg štai, paleidžiu angelą į laisvę, o pati lieku viena. – Na ką gi, laikas ir man namo.