Bespalvė vaivorykštė I

- Kodėl dangus toks keistas? - Ką tu vadini „ keistu“ ? – paklausiau, nesuvokdama ką mano draugai turėjo omenyje. - Pažiūrėk. Matai? Juostos, bet nėra spalvų? Nieko stebėtina, juk jas matau tik aš, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Dangus ir saulėtekis – spalvų sąmyšis priešais žmogaus akis. Visada stebėjausi, kodėl kiti nemato šio neapsakomo gamtos stebuklo. Tuo tarpu jis matomas plika akimi, nereikia kažkokių ypatingų galių. - Juk tai dangaus vaivoryktė, kvailiai jūs! - Kas? Vaivoryktė? Ką tu skiedi, Lina. Eime, jau šąla. Greitai, be jokių atsikabinėjimų, kaip visada, nuleidžiu galvą ir seku įkandin. Kažkieno jaukiuose namuose laukia šilta arbata su citrina, o galbūt ir be jos. Kažkieno jaukūs namai bus pripildyti juoko, naujų prisiminimų, o gal tiesiog nereikalingo šlamšto. Diena po dienos – taip gyvename mes. Tiesa, ne mes, o aš. Sukūriau vaikišką gyvenimą. Juk kam šautų mintis pavadinti saulėlydį Vaivorykšte? Tik tam, kuris gyvena tame mažame pasaulėlyje, kuriame skraido vienaragiai, šypsosi nykštukai ir namai iš saldainių. Prisiminiau Šokolado fabriką, kuriame vaidina mums visiems žinomas aktorius. Prisiminiau pasaką, kurią mums sekė mūsų seneliai. Man niekas nieko nesekė. Prieš miegą močiutė pasakojo, kaip „tikroji“ lietuvaitė turėtų atrodyti ir kokio elgesio normas ji turėtų atitikti. Augau ir užaugau – „tapau“ jos išsvajota lietuvaite. Švytinti, kaip plienas, o gal anglis. Tiesa, anglis nešvyti, bet pagavot kampą. Taigi, teisingai – gyvenimas. Aš jį turiu ir jį gyvenu. Tą, savąjį, keistąjį, normalųjį gyvenimą. - Kas tave šiandien apsėdo? Pikta, kaip širšė – pasakė Linas, net nežinodamas, jog mano nuotaika pasikeitė per ne ką kitą, kaip jį patį. Ėjom takeliu palei nežinią. Tiesiog kėlėm kojas ir žengėm pirmyn ir mums nešvietė, jog esame ties susipykimo riba, kuri jau buvo pereita dieną prieš. Žingsniavome, kol mūsų užsibrėžtas tikslas nebuvo pasiektas. O ir koks tas tikslas bereikšmis. Nors man jis buvo ir iki šiol yra svarbus. Ne tiek tas tikslas, o visa eisėna, visas procesas. Žingsnis po žingsnio, ir taip, berots, visą valandą. Na gerai, dar užėjimas į parduotuvę skaniausių Lietuvoje ledų „ Junga“. Poilsis beeinant namo. Pakeliu galvą ir matau Grižulo Ratą. Aštunkojas. Katžuvė. - Pažiūrėk, koks giedras dangus. - Mhm, šiandien geras vakaras – ramus Lino balsas užliejo mano mintis ir visą mane. Gera turėti draugą, artimą, kuris, nors tavęs ir nesupranta, bet bus šalia, kai reikės, turbūt. Sėdžiu ir žiūriu į žmogaus veido profilį, į liniją, kurią jam suteikė visų mūsų motina – gamta. Mintyse sakau „ ak“, tačiau garsiau to ištart negaliu. Objektą, žmogus, gali paleisti be jokių papildomų jėgų, o subjektas reikalauja tokių jėgų, kokių žmogus, dažniausiai, neturi. Kai mąstau, jog gyvenimas bėga TAIP GREITAI, tačiau šią mintį greitai nugena ši – MAN JUK VOS 18. GYVENIMAS DAR TĘSIASI. Teisingai, kodėl taip pergyventi dėl ateities, kai jos nežinome. Kalbėkime apie tą, kuri reikalauja antros pusės. Pasimetimas, ar vaikinas tau tinkantis, kiek laiko draugausite, ar jis tave ves, kiek vaikų turėsite – absurdas. Kiekvienas ieško to vienintelio-ės, kuri jam suteiks didžiausią laimę. Ar mes žinome kas yra laimė? Taip. O didžiausia? Ne. Įsijaučiau. Grįžkime ties vaivorykšte. Kada pakelkite akis ir atkreipkite dėmesį į tai. Kartais pagalvoju „ Ar kas mato tai, ką matau aš. Ar ir jie tai vadina taip, kaip aš?“. Pasitiesi po šikna kokią antklodę ir grožiesi tokiu reginiu. O kai krenta meteoritas! ( Mačiau tokį reginį prieš porą metų. Nenusakomas jausmas). Spalvos yra iš ties įdomus dalykas. Mano mėlyna skiriasi nuo kitų žmonių „mėlynos“ sąvokos. Norisi pasikapsyti jų galvose ir suvokti kokį pasaulį mato jie.