Bespalvė vaivorykštė III

Rytas. Nors ką kalbu – diena. Jei ne ryškūs saulės spinduliai, turbūt būčiau miegojusi ir iki pavakario, bet negaliu verkšlenti ir peikti gamtos. Gulėjiu lovoje ir prisimenu vakarykštį paisisedėjimą parke su ta mergina, Skaiste, nuostabių plaukų savininke. Vis bandžiau suvokti kas įvyko, bet juk ir kvailiui aišku, jo nauja pažintis, o žinant mane ji man patiko. Galas negalais pakeliu savo viršutinę kūno dalį ir svarstau, kaip čia pakėlus kojas, kurios vis dar nori pagulėti tas „ penkias minutes“. Penkioliką minučių kankynės ir aš jau virtuvėje, pilu vandenį į virdulį, įsimetu žalios „Lipton“ arbatos pokelį į puoduką, įberiu du šaukštelius cukraus ir laukiu, kol užvirs vanduo. Koks rytas be arbatos!. Ir koks rytas be dviejų skrebučių su mėlynių uogiene. Ne veltui dantistė giria mane už „nuostabią“ dantų priežiūrą. Geros dešimt minučių ir visas pusryčių turinys jau mano skrandyje, ar bent keliauja į jį. - Ką šiandien daryti? Meeeeh – mėgstu klabėti garsiai sau pačiai, ar mano „aš“. Bent nesijaučiu tokia vieniša šiame bute Taigi diena vėl buvo leidžiama į kairę ir vertikaliai, nors ir iškėliau kojas iš namų, nuvažiavau į miestą su savo nuostabiausiuoju Fed‘zka daryti nuotraukas visiškai nepaįstamų žmonių, kurie tik patrauks mano akį. Tiesa tokių neradau, todėl pastatai ir įvairios jų graviūros tapo mano centru. Žingsnis po žingsnio, valanda po valandos, o juostelėje vis dar liko tas vienas kadras, belaukiantis kažko, kas galėtų užniguažti kiekvieno kvapą. Tą akimirką prisiminiau Skaistės tobulumą, todėl nusprendžiau, jog palauksiu Lukiškėse porą valandų, kol ji neateis. Mano nuostabai ji sedėjo ten, parkelyje ant to pačio suoliuko. Oras sklaidė jos plaukus, o šypsena iš tolo mane sveikino. - Sveika! Nesitikėjau tavęs taip greaitai išvysti – nusijuokė ji, kiek prisidengdama savas lūpas. - Dariau nuotraukas. Pati nesitikėjau tave čia išvysti dabar. - Nuotraukas? Ir kaip sekėsi? - Liko kadras, tad pamaniau, jog galėčiau tavęs palaukti ir paprašyti, kad leistum ma padaryti taviškę. - Mano? Lina, baik juokus ! Paskutinis kadras turi būti ypatingas, o ne šiaip koks paprastas. Aš neesu kažkuo ypatinga juk. - Skaiste, juk nieko tokio. Niekad nemėgau išsišokėlių, o tavo paprastumas labai traukia akį. Kiek spyriodamasi ji sutiko užimti savo vietą Feduko juostelės eilėje. O, kaip norėjosi jai pasakyti, kad jos grožis prilygsta auksui ir tai, jog tai man gėda ją fotografuoti šiomis neprofesionaliomis rankomis. Atradusios jai tinkančią pozą kiek tylėdamos mąstėm ką darom ir kodėl. Juk viena kitą tepažstame vos kelias naktis, o dabar atrodom tokios artimos. Kad ir kaip ten būtų, laikas bėgo, o mygtuką reikėjo paspausti. Tas jausmas, kai prieš akis pats angelo įsikūnijimas, o tu, lyg tarakonas, jam neprilygstantis nė per nago juodymą, stovi prieš jį ir vaizduojies esąs jo draugu. Mano pirštai lėtu judėsiu įspaudė Feduko nosį ir pasigirdo garsas duodąs ženklą, jog juostelė pilna ir misija įvykdyta. - Turėsi būtinai parodyti kaip išėjo – kiek linksmai, o gal piktai, pasakė Skaistė. - Būtinai. Tik dabar reikia atrasti laiko tam, nes tingumas, paskutinėm savaitėm – laimi. - Aš tave už rankučių nuvesiu, jeigu tu taip. - Gerai, gerai. Artimiausiu metu padarysiu. Iki nakties įpusėjimo laiko buvo į marias, todėl sumąstėm kiek pasidžiaugti savo jaunomis dienomis ir prisiminti laikus, kai važinėdavome į miestą naktimis ir gerdavome arbatą Sereikiškių tamsiausiame kamputyje. Mums į draugiją atėjo Perkūnas, tad teko ieškotis kokio stogelio pasislėpti nuo mažų vandens lašų ir siautėjančio vėjo. Tačiau tokios sąlygos mums nesutrukdė toliau džiaugtis teikiamu malonumu. Kaip tik atvirkščiai ! Šokom į gamtos jėgų draugiją šokio partijai, o aš bandžiau žaisti gaudynes, tačiau pralaimėjau. Skaistės juokas užtvingdė visą parką, o man pasidarė kiek baugu, kad tik neateitų kokie treninguoti gražuoliai ir nepaklaustų kiek valandų ir ar parduodame kojines.

Bespalvė vaivorykštė II

Įdomu kokia būtybė turėtų būti, kuri laikytų visų žmonių gyvenimo sąvokas savyje. Ateivis ar žmogus, o gal tiesiog oras. Vaivorykštė savyje laiko daug visokių jausmų, emocijų. - Baik kalbėti nesąmones. Dangus yra niekas. Ką tu čia rašai? - Kokios dar nesąmonės. Kaip dangus gali būti nieko vertas? Gal bent kartą galėtum patylėti ir leisti man rašyti savo minčių srautą? – niekada nebuvo suteikta minutė laisvės, kai šalimais buvo žmogus, kuris nesuvokia mano „laisvės“. Lina negalėjo išbūti su tokiu žmogumi ilgai, todėl gyvenimas jai suteikė kitą kryptį – atvirą lauką, į kurį galėjo įeiti visa ji. Vakaro šviesoje bevaikščiodama galėjau susimąstyti kodėl, gyvenu taip, o ne kitaip, kodėl esu tokia sunki „būtybė“. Lukiškių parko suoliukai yra bene geriausi mano draugai tokiomis akimirkomis. Šiltos arbatos puodukas ir muzika, skambanti per mano mažąjį empėtrys. Gana baisu sedėti vienai tokią valandą, o buvo, atrodo, po vienuoliktos, vakare, tad bandžiau viską daryti kuo tyliausiai. Tolumoje matėsi žmonių šešėliai, bandžiau įsivaizduoti ką jie mato sau po kojomis ir ką jie galvoja tokią valandą, tačiau skambingųjų DVAR‘ų garsai neleido sukūrti optimistišką mintį, todėl toliau sedėjau ir galvojau apie save. Savimyla. Žvelgiu kairėn ir matau, jog link mano suoliuko artėja šešėlis. Krūptelėjau, nes pamaniau, jog tai viena iš mano „mylimiausių“ haliucinacijų, kurias regiu tamsiais vakarais, o ir šešėlis buvo pusiau baltas. Priėjus arčiau suvokiau, jog tai mergina. Kiek mano akys įžvelgė ji turėjo nuostabius plaukus, tiesiog tobulo ilgio, o ir kiek garbanotus. Spalva buvo sunkiai įžvelgama, tačiau manęs tai nedomino labai. Figūra buvo tiesiog tobula, galėjau pavydėti jai jos tobulų kojų, kokių pati visada norėjau, tačiau tinginystė laimi ir negaliu turėti. Vilki ji nuostabų paltuką panašų į suknelę.Panašų turiu ir aš, tačiau jos jai tiko kuo puikiausiai, net daugiau. Prisėda ji netoli nuo manęs. Kodėl? Juk yra pakankamai laisvų suoliukų, o ji pasirinko būtent šį. - Gražus vakaras tiesa? – užklausiu. Gal vis gi žmogus ieško kompanijos, niekada nežinai. - Tiesa. Giedras dangus ir vaivorykštė matosi kuo puikiausiai. - Vaivorykštė? Tu irgi tokį dangų taip vadini? - Jo. Visi stębisi, kad pavadinusi aš jį taip. Man jis neapsakomai gražus. Bėje, aš Skaistė. - Lina. Malonu. – kiek susijuokiau, mat kad ir kaip į tai pažiūrėsi – keista susipažinti su mergina vidury nakties, Lukiškėse ir ar sakiau, jog pati esu mergina ir esu Lukiškėse vienuoliktą valandą nakties? Taigi. Radau kompaniją praleisti vakarą. Sedėjome ir kalbėjome apie viską, kas tik šovė į galvą, bandėm, bent kiek pažinti viena kitą. Juk esame keistuolės lunatikės, matančios vaivorykštinį dangų ir jo spalvas. Pasirodo, jog ji mano amžiaus ir gyvena visai netoli nuo mūsų sėdimos vietos. Įsikalbėjom gana stipriai, jog net nepastebėjom, kaip saulė pradėjo kilti iš už lygumos. - Klausyk, o tu dažnai čia būni? – paklausė Skaistė su šypsena veide, kuri, rodos, tikisi teigiamo mano aksaymo. - Tiesą pasakius, labai retai. Šiandien norėjau kur nors išeiti, prasiblaivyti, tad atvažiavau čia. Man ši vieta patinka. O kas? - Gal norėtum kada vėl susitikti? Ryt turiu į darbą būtinai nueiti, tad turiu dabar jau eiti. - O, tai man tinka. Buvo tikrai smagu. Seniai neteko taip pakalbėti su kuom. - Tiesa aš neturiu telefono ar interneto, tad negalėsim niekaip susisiekti, tad, jeigu ką – aš visada būnu čia. Turiu lėkti. Iki, Lina. – jos veide pasirodė tokia graži šypsena, kurios dar nemačiau gyvenime. Pajutau kažkokį keistą jausmą viduje, lyg štai, paleidžiu angelą į laisvę, o pati lieku viena. – Na ką gi, laikas ir man namo.

Bespalvė vaivorykštė I

- Kodėl dangus toks keistas? - Ką tu vadini „ keistu“ ? – paklausiau, nesuvokdama ką mano draugai turėjo omenyje. - Pažiūrėk. Matai? Juostos, bet nėra spalvų? Nieko stebėtina, juk jas matau tik aš, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Dangus ir saulėtekis – spalvų sąmyšis priešais žmogaus akis. Visada stebėjausi, kodėl kiti nemato šio neapsakomo gamtos stebuklo. Tuo tarpu jis matomas plika akimi, nereikia kažkokių ypatingų galių. - Juk tai dangaus vaivoryktė, kvailiai jūs! - Kas? Vaivoryktė? Ką tu skiedi, Lina. Eime, jau šąla. Greitai, be jokių atsikabinėjimų, kaip visada, nuleidžiu galvą ir seku įkandin. Kažkieno jaukiuose namuose laukia šilta arbata su citrina, o galbūt ir be jos. Kažkieno jaukūs namai bus pripildyti juoko, naujų prisiminimų, o gal tiesiog nereikalingo šlamšto. Diena po dienos – taip gyvename mes. Tiesa, ne mes, o aš. Sukūriau vaikišką gyvenimą. Juk kam šautų mintis pavadinti saulėlydį Vaivorykšte? Tik tam, kuris gyvena tame mažame pasaulėlyje, kuriame skraido vienaragiai, šypsosi nykštukai ir namai iš saldainių. Prisiminiau Šokolado fabriką, kuriame vaidina mums visiems žinomas aktorius. Prisiminiau pasaką, kurią mums sekė mūsų seneliai. Man niekas nieko nesekė. Prieš miegą močiutė pasakojo, kaip „tikroji“ lietuvaitė turėtų atrodyti ir kokio elgesio normas ji turėtų atitikti. Augau ir užaugau – „tapau“ jos išsvajota lietuvaite. Švytinti, kaip plienas, o gal anglis. Tiesa, anglis nešvyti, bet pagavot kampą. Taigi, teisingai – gyvenimas. Aš jį turiu ir jį gyvenu. Tą, savąjį, keistąjį, normalųjį gyvenimą. - Kas tave šiandien apsėdo? Pikta, kaip širšė – pasakė Linas, net nežinodamas, jog mano nuotaika pasikeitė per ne ką kitą, kaip jį patį. Ėjom takeliu palei nežinią. Tiesiog kėlėm kojas ir žengėm pirmyn ir mums nešvietė, jog esame ties susipykimo riba, kuri jau buvo pereita dieną prieš. Žingsniavome, kol mūsų užsibrėžtas tikslas nebuvo pasiektas. O ir koks tas tikslas bereikšmis. Nors man jis buvo ir iki šiol yra svarbus. Ne tiek tas tikslas, o visa eisėna, visas procesas. Žingsnis po žingsnio, ir taip, berots, visą valandą. Na gerai, dar užėjimas į parduotuvę skaniausių Lietuvoje ledų „ Junga“. Poilsis beeinant namo. Pakeliu galvą ir matau Grižulo Ratą. Aštunkojas. Katžuvė. - Pažiūrėk, koks giedras dangus. - Mhm, šiandien geras vakaras – ramus Lino balsas užliejo mano mintis ir visą mane. Gera turėti draugą, artimą, kuris, nors tavęs ir nesupranta, bet bus šalia, kai reikės, turbūt. Sėdžiu ir žiūriu į žmogaus veido profilį, į liniją, kurią jam suteikė visų mūsų motina – gamta. Mintyse sakau „ ak“, tačiau garsiau to ištart negaliu. Objektą, žmogus, gali paleisti be jokių papildomų jėgų, o subjektas reikalauja tokių jėgų, kokių žmogus, dažniausiai, neturi. Kai mąstau, jog gyvenimas bėga TAIP GREITAI, tačiau šią mintį greitai nugena ši – MAN JUK VOS 18. GYVENIMAS DAR TĘSIASI. Teisingai, kodėl taip pergyventi dėl ateities, kai jos nežinome. Kalbėkime apie tą, kuri reikalauja antros pusės. Pasimetimas, ar vaikinas tau tinkantis, kiek laiko draugausite, ar jis tave ves, kiek vaikų turėsite – absurdas. Kiekvienas ieško to vienintelio-ės, kuri jam suteiks didžiausią laimę. Ar mes žinome kas yra laimė? Taip. O didžiausia? Ne. Įsijaučiau. Grįžkime ties vaivorykšte. Kada pakelkite akis ir atkreipkite dėmesį į tai. Kartais pagalvoju „ Ar kas mato tai, ką matau aš. Ar ir jie tai vadina taip, kaip aš?“. Pasitiesi po šikna kokią antklodę ir grožiesi tokiu reginiu. O kai krenta meteoritas! ( Mačiau tokį reginį prieš porą metų. Nenusakomas jausmas). Spalvos yra iš ties įdomus dalykas. Mano mėlyna skiriasi nuo kitų žmonių „mėlynos“ sąvokos. Norisi pasikapsyti jų galvose ir suvokti kokį pasaulį mato jie.

Mėlynas Sūris V

Prakeiktos žiūrkės, o gal rūdys, o gal mano plaukų kuokštai, nuleidžiami tais vamzdžiais? Kam rūpi, juk jau per vėlu kažką kažkam aiškinti. Per stebuklą, mažoje parduotuvėje, radau didelį mėlyno sūrio įpakavimą, su kaina. Be jokių dvėjonių įsidėjau į krepšelį ir apsidairiau ar niekas nebando šokt ant manęs ir jo atimti. Pirmu smūgiu šoviau į kasą susimokėti, pastebėjau, jog pardavėja sukietėjo pamačiusi mano pirkinį, rodės, jog jeigu nesedėtų prie kasos, kad amne, dėl jo, užmuštų. Sūrį įkišau į maišą ir skubiu žingsniu roviau į namus. Numečiau darbo popierius ant žemės, o ant stalo, lėkštutės, padėjau mėlyną sūrį, kuris, mano nuostabai, iš ties buvo mėlynas. Vietomis buvo mėlynų gabaliukų, tačiau skonis buvo, kaip makaronų. Nežinojau ką daryti su šiuo pirkiniu, juk valgyti būtų kvaila, ypač po jo uždraudimo, tad nusprendžiau, kad tiesiog „turėsiu“ jį. Galiu jį laikyt dėžutėje arba maišelyje, kol jis nepradės žydėti ir tada teks jį išmesti. Taigi sūris buvo įdėtas į plasmasinę dėžutę ir išbuvo šaldytuve kelias savaites, o gal daugiau – nepamenu. Tiesą pasakius jis tikrai yra keistas, tai yra – buvo. Vietoj to, akd žydėtų, jis keitė spalvą. Kaip mėlynas sūris tai gali daryti – mistika. Bijojau atidaryti ir užuosti kvapą, juk galėjo susikaupti nuodingosios dujos ar dar kaži kas. Dienos ėjo, amne išmetė iš darbo, nes, jų nuomone, stabdžiau kompanijos progresą ir jie man mokėjo už kvepuojamo oro tūrį. Ir vieną dieną, kaip specialiai, ėjau pro tą patį parką, jau buvo netoli vidurnakčio, kai pastebėjau tą keistuolį, sėdintį ant to pačio suoliuko, kaip ir pirmąjį kartą, kai mes susitikome, ir žiūrintį į žvaigždes, o gal į orą, vėją – nieką. Impulsų paveikta nuėjau prie jo, atsisėdau šalia ir palaikiau jam kompaniją. - Juk supranti, jog tau nebūtina sedėt šalia manęs, bėje, atleisk, kad vėluoju. Bandžiau pabėgti, bet mane pagavo, net nežinau kodėl ir kaip sėdžiu čia dabar. Vėjas pakilo, buvo ruduo. Tylėjau ir klausiausi visko, kas vyksta aplinkui. Užmerktomis akimis girdėjau, kaip jis riša virvę, kaip, vėjo padedama, jis užsirišo ant šakos. Atsimerkusi žiūrėjau, kaip jis lipo į tą medį, kurio lapą nuskynęs įteikė man į rankas. - Žinok, jog tas sūris – blogis. Maža to, jog jis keičia spalvą, jis skleidžia gundantį kvapą, o jei suvalgai per daug – išeini per daug toli, kad sugrįžtum. Vėjas toks gražus, žiūrėk, jis man padeda. Žiūrėk, matyk, jusk mane, mieloji. Nepamiršk atidaryti tą plasmasinę dėžutę. Greitai susimatysim. Lauk manęs čia pat. Jis krito į kilpą. Penkios minutės. Grožis – štai kas tai buvo. Jo kūnas dingo tamsoje, tačiau jo žodžiai vs garsiau skambėjo ausyse ir mintyse. Grįžusi namo sudeginau mėlyną sūrį, tačiau dūmuose mačiau kažkokį vaizdinį, o spalvų įvairovė gundė jas sugauti. Iš sūrio neliko nieko. Viskas baigėsi, o ar buvo prasidėję? Tiesiog gyvenau toliau, o gal gyvenimas ėjo, o aš ne, juk visada taip ir buvo. Praėjo metai, keli. Turiu darbą, būstą ir laiką. Kiekvieną dieną einu į parką ir klausausi keistuolio pasakojimų apie viską. Jis nepasikeitė, o aš kiek pasenau, tačiau tai jį džiugino. Jo šypsena, kaip visada, buvo kerinti ir kelianti nuotaiką. Visada paklausiu, kaip jam sekasi, o jis atsako, jog geriau ir būt negali. Pirštu įbeda į vietą, kurioje anksčiau augo keistas medis ir aš nutyliu prisimindama. Taip gyvenu, o gal gyvenau. Kartais išeiname, bet visada grįžtame, kad ir neilgam. Šis vyras buvo ir yra. Jo egzistavimas – klausimas. Ar aš jį mačiau, girdėjau, kalbėjau su juo – galbūt. Išeinu vėl į parką. Šiandien jo nerasiu ten. Šiandien jo nėra. Ryt jis bus, tačiau manęs – ne. Stiklainyje žaidžia vaivorykštė, primenanti, jog reikia prisiminti. Išjungiu šviesą, užrakinu duris, lipu laiptais aukštyn. Laisvė. Žalias sūris taip ir nebuvo išrastas.

Mėlynas Sūris IV

Jis nesuprato ką aš norėjau jam pasakyti, tačiau jaučiausi puikiai, žinodama tai. Nuo medžio šakos nuskyniau lapą - klevas. Stovėjome ir tylėjome, vėjas pūtė, saulė leidosi. Bandžiau kvėpuoti, pagauti gaivą skleidžiantį orą, neužterštą išmetąmųjų dujų ar bent mažesniu jų kiekiu. Pasimečiau. Paskendau. Sparnai plasnojo, kilau aukštyn, atrodė, jog liečių Saulės spindulius, o jie tokie šilti, minkšti, lyg pliušiniai žaisliukai. Sparnai nešė ten, kur pūtė vėjas, mačiau draugus, senus pažįstamus ir net svetimus žmones. Saturnas, Marsas, Plutonas - kaip giliai aš paskendau savyje? Užsimerkiau, kaip galima stipriau, atsimerkiau - grįžau. Jis stovėjo, žiūrėjo man į akis ir tarė : - Kaip gerai aš tave suprantu. Tokia saulė, toks vėjas. Tu moki paskęsti juose ir tai nuostabu. Prieš penkis metus stebėjau, kaip tu, taip pat, " pradingai " ir aš nesupratau kas tokio ypatingo yra šioje akimirkoje, tačiau dabar suprantu. Ar matei? Krito " žvaigždė ". Saulė jau nusileido, eime namo. Jei nori, galiu palydėti namo, tačiau geriau išsiskirkime parke. ryt nesusitiksime. Turiu reikalų kažkur. Atlik savo darbą, o tada eik kur, aš rasiu tave. Šį kartą jis nuskynė kažkokio, man nežinomo, medžio lapą ir įteikė jį man. Stovėjome ir bandėm kažkaip prastumti akimirką, tačiau reikėjo eiti. Paėmiau jo ranką ir nuvedžiau takeliu žemyn. Nežinojau kelio, todėl jis nusijuokęs nuvedė mane į parką, paleidęs ranką ir nieko nepasakęs nuėjo savo keliu į man nežinomą vietą. Grįžau namo, buvo netoli po vidurnakčio, miegas netraukė, o darbas laukė. Dėl nežinomos priežasties sudeginau jo įteiktą lapą, o pelenukus nuleidau kriauklės kanalais. Įsijungiau metalo dėžutę, išjungiau garsą, įjungiau muzikinį grotuvą visu pajėgumu, tačiau prisiminus, kokių problemų turėjau paskutinį kartą su policiją, dėl didelio trukšmo ankstyvą rytą, nusprendžiau užsimesti ausines ir gerti arbatą, vieną puoduką po kito. Tiesą pasakius net nežinau kiek dienų tai tęsėsi. Tiesiog dariau nieką, ėjau iš proto, o noras kažką daryti - nekilo. Ar kas manęs ieškojo, ar buvau išmesta iš darbo, ar kas atsitiko šeimoje, ar pasaulyje - nežinojau, nes buvau atsijungusi nuo visko. Tiek tiesiogine, tiek netiesiogine šių žodžių prasme. Pasirodo praėjo dvi savaitės : nebuvau išmesta iš darbo, nes buvo atostogos, šeimoje viskas gerai ir nebuvau kitų ieškoma. Prisiminiau jo žodžius ir kibau į darbo krūvą, kurią pribaigiau , savo nuostabai, ganėtinai greitai. Vakaro gilumoje džiaugiausi vonios malonumais, žvakių šviesa ir muzika, sklidusią iš maišelyje užrišto telefono. Bandžiau suvokti ką darau šiame gyvenimo tarpsyne, o greičiau - ko nedarau. Kitos dienos povakarį jau buvau mieste. Galvojau kur galėčiau rasti tą keistuolį, tačiau nuklydau į tą parką, kuriame susitikome pirmą kartą. Atsisėdau ir laukiau. Laikas ėjo, oras šaltėjo, žmonių mažėjo. Galiausiai supratau, jog neužilgo bus rytas, o aš ir vėl nieko nenuveikiau. Nei aš, jei jis vienas kito neradome, bent šiandien. Ir ne ryt, poryt ar kada nors vėliau. Supratau, jog tai, kas buvo - baigėsi, jei ir buvo prasidėję. Grįžau į nuobodžią kasdienybę : lova, pusryčiai, darbas, pietūs, darbas, vakarienė, televizorius, kartais dušas, lova. Laikas ėjo ir aš pradėjau užmiršti tą keistuolį. Pamenu, jog turėjau labai keistą ir įdomų sapną. Jame buvo jis, aiškino, jog yra kažkur toli, ten, kur jo rasti neįmanoma. Bandė atsiprašyti, sakė, jog norėjo susitikti, tačiau atstumas jam trukdo. Viskas buvo, kaip paprastame sapne, tačiau jis pradėjo kalbėti apie mėlyną sūrį. Pasakė, jog suvalgė jo dešimt kilogramų ir pasijuto taip, lyg būtų dievas ir bandė mane įkalbėti padaryti tą patį, tačiau pasakiau, jog tai neįmanoma ir jog rasti jį yra labai sunku, nes jį ištraukė iš prėkybos, dėl kažkokių svarbių priežasčių, atrodo, jog žmonės pradėjo žudytis jo suvalgę daugiau negu vieną įpakavimą. Jis pasakė, jog tai tiesa, tačiau jis vis dar gyvas ir jog galiu būti saugi, nesijaudinti. Sapnas baigėsi su skambučiu į duris, prie kurių stovėjo namo šeimininkas ir aiškino, jog vandens nebus kelias dienas dėl trūkusių vamzdžių.

Mėlynas Sūris III

Nenustebčiau, jeigu metalo dėžučių ekranuose greitai pamatytume vidutinį sūrį iš vynuogių ir dar nežinia ko. Atplėšiu laiškelį vėliau. Visą dieną nieko nenuveikiau, o laiškas vis gulėjo. Užsimoviau kelnes, kažkokius žalius marškinius ir išėjau į žmones. Pirmu taikiniu ėjau į tą patį parką, kuriame vakar, pasirodo, jog praėjo tik diena, o tai reiškė, jog nebuvau pagrobta ar išprotėjusi, buvau sutikusi tą vyrą. Mano nuostabai jis sėdėjo ten pat, ant to pačio suoliuko ir rodėsi, jog kažko nekantriai laukė. Lėtu žingsniu ėjau link jo, nuleidusi akis bandžiau nuraminti mintis ir vaizduoti tai, jog vakarykščio įvykio nebuvo, tačiau jis prišoko, pagriebė mano rankas ir žiūrėdamas į akis pasakė : - Mėlynas sūris negali egzistuoti, tavo kojos jį sunaikins ir viskas grįš į senas vagas. Ar galėtumėme išgerti arbatos, kad ir dabar? Man reikia tiek daug tau pasakyti, tik tau ir niekam daugiau. Neverčiu, tačiau žinau, jog negali atsisakyti, nes esi manęs dalis, o aš - tavęs. Tu turi suprasti, jog man reikia šiandien atverti mintis, atverti širdį ne kažkam kitam, o būtent tau. Laikydamas rankas, rimtu veidu jis man tai pasakė, tačiau mano mintys buvo jau kažkur toli. Linktelėjau galva, leisdama jam suvokti, jog gali mane vesti kur tik panorėjęs, jei tik tai, kad atvėręs širdį pasijus geriau ir jam tai suteiks kažkokį pilnatvės jausmą. Jo veide neįžiūrėjau laimę, džiaugsmą ar liūdesį. Tuščias veidas puošė šį simpatišką vyrą, kuris tą akimirką, laikydamas už rankos, vedė moterį į kuo nuošalesnę užeigą, į kurią retai kas užeidavo. Įbėgom kažkur, jis užsisakė arbatos ir pradėjo su manim diskutuoti, jog mėlynas sūris yra blogis, o mano pėdos - gėris. - Vakar sapnavau, jog buvau vidutiniame kambaryje, kuriame buvo mažas televizorius, per kurį rodė reklamą apie tavo kalbamą mėlyną sūrį. Keistai atrodo, kad žmonės atrado šį receptą ir jį taip iškėlė, lyg jis būtų naujas Maisto Dievas. Nei jis nugalės badą, nei įteiks, naujo požiūrio į maistą, sektas ar dar kažką. - kalbėjau ramiai, žiūrėdama į jo akis. Jose apsigyveno džiaugsmas, jo rankų pirštai pradėjo šokti laukinį šokį ant užeigos stalo. Sukikenau ir pastebėjau, jog vyras šypsosi, vis dar valdydamas savo fantazijos šokį šokančius pirštus. "Vardas, koks jo vardas?" sukose galvoje tos pačios mintys, tačiau vis neišeinančios iš mano lūpų. Akimirka ir mano rankos yra pagriebiamos ir kūnas tempiamas į lauką, į orą - laisvę. Negalėjau jo suprasti, viską darė pagal savo skonį. Ėjom ar bėgom. Į ką ar kur - tiesiog gyvenom. Užlipom į kalną, nuo kurio matėsi puikus vaizdas į miestą. " Nejaugi mes taip toli nuėjom?" - Žiūrėk, koks vaizdas, koks jausmas! Jau seniai nebuvau čia užlipęs. Kada paskutinį kartą buvom susitikę? Vakar? Negali būti, juk prieš penkis metus, prie tosios upės rinkome žalius grybukus, o kitą dieną tu jau neatsakei man į skambučius, todėl nustebau pamatęs tave parke prieš dvi dienas. Ak, taip, juk gėrėm ir valgėm tąnakt. - Palauk, neskubėk. Kokie penki metai? Pirmą kartą esu čia užlipus. Tavęs nežinau, net vardo man savo nepasakei. - Tai kodėl tu su manim dabar čia stovi? Kodėl leidais tempiame šen ir ten, švaistei laiką kažkokiam nevispročiui. - Nes šis nevisprotis traukia mane savo nevisaprotiškumu. Žiūrėk, kokios žvaigždės. Tu mane ištraukei iš tų nuobodžių dienų, todėl ir esu čia. Darbą palikau kampe, savo buto spintoje, ragelius išmečiau, o gal ne, bet atjungiau, tai tikrai. Prašau, tiesiog nieko man nesakyk. Aš noriu gyventi.

Mėlynas Sūris II

Pasakojo, kaip prieš dvejus metus mėnesius radęs mėlyną nosinaitę, ant kurios, aukso raidėmis, buvo išsiuvinėtas laiškas princui Menikui iš S visatos. Dar pasakojo, kaip jo katinas, Micius jo vardas, jam sušoko tango ant stalo, bet jis tiksliai neatsimenąs ar tai buvo sapnas, ar ne.
Taip sedėjom ir ir gėrėm kažką. Gėrimai keitėsi vienas po kito, vos tik ištuštėdavo stikliukai ar taurės. Nepamenu ką gėrėm, greičiau tai mano dėmesio nepatraukė, nes grožėjausi juo, žavėjausi žodžiais, kuriuos tos lūpos ištardavo.
Laikas ėjo, jis kalbėjo, aš sedėjau, gėrimus, kartais, pakeisdavo užkandžiai, Buvau paskendusi akimirkoje, turbūt buvau laiminga, juk kažką darau, nesėdžiu namie ir nežiūriu televizoriaus su sumuštiniu rankoje, nors ant stalo guli milžiniškos darbo popierių krūvos. Kartais jo mintys kartodavosi, nes jis tiesiog pamiršdavo apie ką kalbėjo. Taip ir norėjosi paklausti ar visgi esame pažįstami, ar bent gatvėję susikirtę, tačiau liežuvis nedrįso apsiversti, o ir mintys jau plaukiojo Saturno dešiniajame pusrutulio kampe.
Vakaras ėjo, gėrimai keitė gėrimus, užkandžiai keitė sausainius - nebepamenu toliau. Kai pramėrkiau akis temačiau violetinį kambarį, kažkuom primenantį "Skittle's" saldainį. Supratau, jog tai ne mano pilkšvas kambarys, kurį nuomuoju iš tokios senučiukės iš penkto aukšto. Bandžiau pakelti galvą, kuri rodės sverianti nežinia kiek kartų daugiau už normą. Tada supratau, jog praeita naktis tikrai buvo smagi, tačiau rytas, kaip visada, po tokių smagumų, savam stiliuje.
Violetiniame kambaryje buvo vos keli daiktai: staliukas su lekštute sulyg baltumo, kaip rojuje, kurį nupasakoja religinės a šiaip kokios knygos, ir mažas televizorius, stovintis ant savo keturių kojyčių. Teisingai, buvo ir durys, kurios, jeigu gerai pamenu, buvo uždarytos, o gal ir atviros, nepamenu, jog bandyčiau jas atidaryti.
Nežinodama kur atsiradau nebandžiau rėkti ar kelti isteriją. Kad ir kaip keistai tai atrodė toje situacijoje, bet bandžiau ja mėgautis, nes mano vieno kambario nuomuojamame bute ant staliuko vis dar laukia krūva popierių, kurių kiekis auga sulyg valandomis, minutėmis, o kartais . . .

Tad bandžiau įjungti televizorių ir pažiūrėti ar rodo mano mėgstamiausią žinių dalį - kriminalus. Tiesą pasakius, tai nėra mano mėgstamiausia žinių dalis, iš vis nemėgstu televizoriaus, jis mane nervuoja su tomis pačiomis žiniomis, laidomis ir serialais. Įjungdama tą metalo laužą bandžiau sužinoti laiką ir datą, nes, tiesa, pamiršau paminėti - kambaryje nėra langų, todėl nežinia ar dabar diena, ar naktis, ką jau kalbėti apie tą klausimą ar vakar buvo diena, kada tas keistuolis mane girdino savo žavesiu ir brangiais gėrimais. Kai televizorių, galiausiai, pavyko įjungti, švytėjo reklama apie naują pasaulio atradimą - mėlyną sūrį.
Banali reklama apie kažkokį keistą žmonijos atradimą, kuris, turbūt, galėtų išgelbėti žmones nuo bado. Na ir kas, kad jis iš mėlynių ir varškės ( šiais laikais įmanoma viskas ).
Išjungiau televizorių ir grįžusi į lovą užmigau. Sapnavau, o gal ir ne, jog tas keistuolis, užėjęs į kambarį, pradėjo krapštyti mano pėdą, bei kojos nagus.
Stengiausi vaizduoti save miegančią, tačiau jo švelnios rankos kuteno man pėdas ir , nesusivaldydama, nusijuokiau, praverdama akių vokus. Savo nuostabai radau save savo pilko buto lovoje, o šalia, ant spintelės, laiškelį su užrašu " ". Nuostabos neturėjo būti dėl tokio užrašo, juk jis nematomas, o ir pavadinti galima kitaip - užrašas ant nematomai matomo, kažkokios nežinomos spalvos, voko.
Juk sakiau, kad šiais laikais - viską įmanoma.