Mėlynas Sūris III

Nenustebčiau, jeigu metalo dėžučių ekranuose greitai pamatytume vidutinį sūrį iš vynuogių ir dar nežinia ko. Atplėšiu laiškelį vėliau. Visą dieną nieko nenuveikiau, o laiškas vis gulėjo. Užsimoviau kelnes, kažkokius žalius marškinius ir išėjau į žmones. Pirmu taikiniu ėjau į tą patį parką, kuriame vakar, pasirodo, jog praėjo tik diena, o tai reiškė, jog nebuvau pagrobta ar išprotėjusi, buvau sutikusi tą vyrą. Mano nuostabai jis sėdėjo ten pat, ant to pačio suoliuko ir rodėsi, jog kažko nekantriai laukė. Lėtu žingsniu ėjau link jo, nuleidusi akis bandžiau nuraminti mintis ir vaizduoti tai, jog vakarykščio įvykio nebuvo, tačiau jis prišoko, pagriebė mano rankas ir žiūrėdamas į akis pasakė : - Mėlynas sūris negali egzistuoti, tavo kojos jį sunaikins ir viskas grįš į senas vagas. Ar galėtumėme išgerti arbatos, kad ir dabar? Man reikia tiek daug tau pasakyti, tik tau ir niekam daugiau. Neverčiu, tačiau žinau, jog negali atsisakyti, nes esi manęs dalis, o aš - tavęs. Tu turi suprasti, jog man reikia šiandien atverti mintis, atverti širdį ne kažkam kitam, o būtent tau. Laikydamas rankas, rimtu veidu jis man tai pasakė, tačiau mano mintys buvo jau kažkur toli. Linktelėjau galva, leisdama jam suvokti, jog gali mane vesti kur tik panorėjęs, jei tik tai, kad atvėręs širdį pasijus geriau ir jam tai suteiks kažkokį pilnatvės jausmą. Jo veide neįžiūrėjau laimę, džiaugsmą ar liūdesį. Tuščias veidas puošė šį simpatišką vyrą, kuris tą akimirką, laikydamas už rankos, vedė moterį į kuo nuošalesnę užeigą, į kurią retai kas užeidavo. Įbėgom kažkur, jis užsisakė arbatos ir pradėjo su manim diskutuoti, jog mėlynas sūris yra blogis, o mano pėdos - gėris. - Vakar sapnavau, jog buvau vidutiniame kambaryje, kuriame buvo mažas televizorius, per kurį rodė reklamą apie tavo kalbamą mėlyną sūrį. Keistai atrodo, kad žmonės atrado šį receptą ir jį taip iškėlė, lyg jis būtų naujas Maisto Dievas. Nei jis nugalės badą, nei įteiks, naujo požiūrio į maistą, sektas ar dar kažką. - kalbėjau ramiai, žiūrėdama į jo akis. Jose apsigyveno džiaugsmas, jo rankų pirštai pradėjo šokti laukinį šokį ant užeigos stalo. Sukikenau ir pastebėjau, jog vyras šypsosi, vis dar valdydamas savo fantazijos šokį šokančius pirštus. "Vardas, koks jo vardas?" sukose galvoje tos pačios mintys, tačiau vis neišeinančios iš mano lūpų. Akimirka ir mano rankos yra pagriebiamos ir kūnas tempiamas į lauką, į orą - laisvę. Negalėjau jo suprasti, viską darė pagal savo skonį. Ėjom ar bėgom. Į ką ar kur - tiesiog gyvenom. Užlipom į kalną, nuo kurio matėsi puikus vaizdas į miestą. " Nejaugi mes taip toli nuėjom?" - Žiūrėk, koks vaizdas, koks jausmas! Jau seniai nebuvau čia užlipęs. Kada paskutinį kartą buvom susitikę? Vakar? Negali būti, juk prieš penkis metus, prie tosios upės rinkome žalius grybukus, o kitą dieną tu jau neatsakei man į skambučius, todėl nustebau pamatęs tave parke prieš dvi dienas. Ak, taip, juk gėrėm ir valgėm tąnakt. - Palauk, neskubėk. Kokie penki metai? Pirmą kartą esu čia užlipus. Tavęs nežinau, net vardo man savo nepasakei. - Tai kodėl tu su manim dabar čia stovi? Kodėl leidais tempiame šen ir ten, švaistei laiką kažkokiam nevispročiui. - Nes šis nevisprotis traukia mane savo nevisaprotiškumu. Žiūrėk, kokios žvaigždės. Tu mane ištraukei iš tų nuobodžių dienų, todėl ir esu čia. Darbą palikau kampe, savo buto spintoje, ragelius išmečiau, o gal ne, bet atjungiau, tai tikrai. Prašau, tiesiog nieko man nesakyk. Aš noriu gyventi.