Bespalvė vaivorykštė III

Rytas. Nors ką kalbu – diena. Jei ne ryškūs saulės spinduliai, turbūt būčiau miegojusi ir iki pavakario, bet negaliu verkšlenti ir peikti gamtos. Gulėjiu lovoje ir prisimenu vakarykštį paisisedėjimą parke su ta mergina, Skaiste, nuostabių plaukų savininke. Vis bandžiau suvokti kas įvyko, bet juk ir kvailiui aišku, jo nauja pažintis, o žinant mane ji man patiko. Galas negalais pakeliu savo viršutinę kūno dalį ir svarstau, kaip čia pakėlus kojas, kurios vis dar nori pagulėti tas „ penkias minutes“. Penkioliką minučių kankynės ir aš jau virtuvėje, pilu vandenį į virdulį, įsimetu žalios „Lipton“ arbatos pokelį į puoduką, įberiu du šaukštelius cukraus ir laukiu, kol užvirs vanduo. Koks rytas be arbatos!. Ir koks rytas be dviejų skrebučių su mėlynių uogiene. Ne veltui dantistė giria mane už „nuostabią“ dantų priežiūrą. Geros dešimt minučių ir visas pusryčių turinys jau mano skrandyje, ar bent keliauja į jį. - Ką šiandien daryti? Meeeeh – mėgstu klabėti garsiai sau pačiai, ar mano „aš“. Bent nesijaučiu tokia vieniša šiame bute Taigi diena vėl buvo leidžiama į kairę ir vertikaliai, nors ir iškėliau kojas iš namų, nuvažiavau į miestą su savo nuostabiausiuoju Fed‘zka daryti nuotraukas visiškai nepaįstamų žmonių, kurie tik patrauks mano akį. Tiesa tokių neradau, todėl pastatai ir įvairios jų graviūros tapo mano centru. Žingsnis po žingsnio, valanda po valandos, o juostelėje vis dar liko tas vienas kadras, belaukiantis kažko, kas galėtų užniguažti kiekvieno kvapą. Tą akimirką prisiminiau Skaistės tobulumą, todėl nusprendžiau, jog palauksiu Lukiškėse porą valandų, kol ji neateis. Mano nuostabai ji sedėjo ten, parkelyje ant to pačio suoliuko. Oras sklaidė jos plaukus, o šypsena iš tolo mane sveikino. - Sveika! Nesitikėjau tavęs taip greaitai išvysti – nusijuokė ji, kiek prisidengdama savas lūpas. - Dariau nuotraukas. Pati nesitikėjau tave čia išvysti dabar. - Nuotraukas? Ir kaip sekėsi? - Liko kadras, tad pamaniau, jog galėčiau tavęs palaukti ir paprašyti, kad leistum ma padaryti taviškę. - Mano? Lina, baik juokus ! Paskutinis kadras turi būti ypatingas, o ne šiaip koks paprastas. Aš neesu kažkuo ypatinga juk. - Skaiste, juk nieko tokio. Niekad nemėgau išsišokėlių, o tavo paprastumas labai traukia akį. Kiek spyriodamasi ji sutiko užimti savo vietą Feduko juostelės eilėje. O, kaip norėjosi jai pasakyti, kad jos grožis prilygsta auksui ir tai, jog tai man gėda ją fotografuoti šiomis neprofesionaliomis rankomis. Atradusios jai tinkančią pozą kiek tylėdamos mąstėm ką darom ir kodėl. Juk viena kitą tepažstame vos kelias naktis, o dabar atrodom tokios artimos. Kad ir kaip ten būtų, laikas bėgo, o mygtuką reikėjo paspausti. Tas jausmas, kai prieš akis pats angelo įsikūnijimas, o tu, lyg tarakonas, jam neprilygstantis nė per nago juodymą, stovi prieš jį ir vaizduojies esąs jo draugu. Mano pirštai lėtu judėsiu įspaudė Feduko nosį ir pasigirdo garsas duodąs ženklą, jog juostelė pilna ir misija įvykdyta. - Turėsi būtinai parodyti kaip išėjo – kiek linksmai, o gal piktai, pasakė Skaistė. - Būtinai. Tik dabar reikia atrasti laiko tam, nes tingumas, paskutinėm savaitėm – laimi. - Aš tave už rankučių nuvesiu, jeigu tu taip. - Gerai, gerai. Artimiausiu metu padarysiu. Iki nakties įpusėjimo laiko buvo į marias, todėl sumąstėm kiek pasidžiaugti savo jaunomis dienomis ir prisiminti laikus, kai važinėdavome į miestą naktimis ir gerdavome arbatą Sereikiškių tamsiausiame kamputyje. Mums į draugiją atėjo Perkūnas, tad teko ieškotis kokio stogelio pasislėpti nuo mažų vandens lašų ir siautėjančio vėjo. Tačiau tokios sąlygos mums nesutrukdė toliau džiaugtis teikiamu malonumu. Kaip tik atvirkščiai ! Šokom į gamtos jėgų draugiją šokio partijai, o aš bandžiau žaisti gaudynes, tačiau pralaimėjau. Skaistės juokas užtvingdė visą parką, o man pasidarė kiek baugu, kad tik neateitų kokie treninguoti gražuoliai ir nepaklaustų kiek valandų ir ar parduodame kojines.

Bespalvė vaivorykštė II

Įdomu kokia būtybė turėtų būti, kuri laikytų visų žmonių gyvenimo sąvokas savyje. Ateivis ar žmogus, o gal tiesiog oras. Vaivorykštė savyje laiko daug visokių jausmų, emocijų. - Baik kalbėti nesąmones. Dangus yra niekas. Ką tu čia rašai? - Kokios dar nesąmonės. Kaip dangus gali būti nieko vertas? Gal bent kartą galėtum patylėti ir leisti man rašyti savo minčių srautą? – niekada nebuvo suteikta minutė laisvės, kai šalimais buvo žmogus, kuris nesuvokia mano „laisvės“. Lina negalėjo išbūti su tokiu žmogumi ilgai, todėl gyvenimas jai suteikė kitą kryptį – atvirą lauką, į kurį galėjo įeiti visa ji. Vakaro šviesoje bevaikščiodama galėjau susimąstyti kodėl, gyvenu taip, o ne kitaip, kodėl esu tokia sunki „būtybė“. Lukiškių parko suoliukai yra bene geriausi mano draugai tokiomis akimirkomis. Šiltos arbatos puodukas ir muzika, skambanti per mano mažąjį empėtrys. Gana baisu sedėti vienai tokią valandą, o buvo, atrodo, po vienuoliktos, vakare, tad bandžiau viską daryti kuo tyliausiai. Tolumoje matėsi žmonių šešėliai, bandžiau įsivaizduoti ką jie mato sau po kojomis ir ką jie galvoja tokią valandą, tačiau skambingųjų DVAR‘ų garsai neleido sukūrti optimistišką mintį, todėl toliau sedėjau ir galvojau apie save. Savimyla. Žvelgiu kairėn ir matau, jog link mano suoliuko artėja šešėlis. Krūptelėjau, nes pamaniau, jog tai viena iš mano „mylimiausių“ haliucinacijų, kurias regiu tamsiais vakarais, o ir šešėlis buvo pusiau baltas. Priėjus arčiau suvokiau, jog tai mergina. Kiek mano akys įžvelgė ji turėjo nuostabius plaukus, tiesiog tobulo ilgio, o ir kiek garbanotus. Spalva buvo sunkiai įžvelgama, tačiau manęs tai nedomino labai. Figūra buvo tiesiog tobula, galėjau pavydėti jai jos tobulų kojų, kokių pati visada norėjau, tačiau tinginystė laimi ir negaliu turėti. Vilki ji nuostabų paltuką panašų į suknelę.Panašų turiu ir aš, tačiau jos jai tiko kuo puikiausiai, net daugiau. Prisėda ji netoli nuo manęs. Kodėl? Juk yra pakankamai laisvų suoliukų, o ji pasirinko būtent šį. - Gražus vakaras tiesa? – užklausiu. Gal vis gi žmogus ieško kompanijos, niekada nežinai. - Tiesa. Giedras dangus ir vaivorykštė matosi kuo puikiausiai. - Vaivorykštė? Tu irgi tokį dangų taip vadini? - Jo. Visi stębisi, kad pavadinusi aš jį taip. Man jis neapsakomai gražus. Bėje, aš Skaistė. - Lina. Malonu. – kiek susijuokiau, mat kad ir kaip į tai pažiūrėsi – keista susipažinti su mergina vidury nakties, Lukiškėse ir ar sakiau, jog pati esu mergina ir esu Lukiškėse vienuoliktą valandą nakties? Taigi. Radau kompaniją praleisti vakarą. Sedėjome ir kalbėjome apie viską, kas tik šovė į galvą, bandėm, bent kiek pažinti viena kitą. Juk esame keistuolės lunatikės, matančios vaivorykštinį dangų ir jo spalvas. Pasirodo, jog ji mano amžiaus ir gyvena visai netoli nuo mūsų sėdimos vietos. Įsikalbėjom gana stipriai, jog net nepastebėjom, kaip saulė pradėjo kilti iš už lygumos. - Klausyk, o tu dažnai čia būni? – paklausė Skaistė su šypsena veide, kuri, rodos, tikisi teigiamo mano aksaymo. - Tiesą pasakius, labai retai. Šiandien norėjau kur nors išeiti, prasiblaivyti, tad atvažiavau čia. Man ši vieta patinka. O kas? - Gal norėtum kada vėl susitikti? Ryt turiu į darbą būtinai nueiti, tad turiu dabar jau eiti. - O, tai man tinka. Buvo tikrai smagu. Seniai neteko taip pakalbėti su kuom. - Tiesa aš neturiu telefono ar interneto, tad negalėsim niekaip susisiekti, tad, jeigu ką – aš visada būnu čia. Turiu lėkti. Iki, Lina. – jos veide pasirodė tokia graži šypsena, kurios dar nemačiau gyvenime. Pajutau kažkokį keistą jausmą viduje, lyg štai, paleidžiu angelą į laisvę, o pati lieku viena. – Na ką gi, laikas ir man namo.

Bespalvė vaivorykštė I

- Kodėl dangus toks keistas? - Ką tu vadini „ keistu“ ? – paklausiau, nesuvokdama ką mano draugai turėjo omenyje. - Pažiūrėk. Matai? Juostos, bet nėra spalvų? Nieko stebėtina, juk jas matau tik aš, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Dangus ir saulėtekis – spalvų sąmyšis priešais žmogaus akis. Visada stebėjausi, kodėl kiti nemato šio neapsakomo gamtos stebuklo. Tuo tarpu jis matomas plika akimi, nereikia kažkokių ypatingų galių. - Juk tai dangaus vaivoryktė, kvailiai jūs! - Kas? Vaivoryktė? Ką tu skiedi, Lina. Eime, jau šąla. Greitai, be jokių atsikabinėjimų, kaip visada, nuleidžiu galvą ir seku įkandin. Kažkieno jaukiuose namuose laukia šilta arbata su citrina, o galbūt ir be jos. Kažkieno jaukūs namai bus pripildyti juoko, naujų prisiminimų, o gal tiesiog nereikalingo šlamšto. Diena po dienos – taip gyvename mes. Tiesa, ne mes, o aš. Sukūriau vaikišką gyvenimą. Juk kam šautų mintis pavadinti saulėlydį Vaivorykšte? Tik tam, kuris gyvena tame mažame pasaulėlyje, kuriame skraido vienaragiai, šypsosi nykštukai ir namai iš saldainių. Prisiminiau Šokolado fabriką, kuriame vaidina mums visiems žinomas aktorius. Prisiminiau pasaką, kurią mums sekė mūsų seneliai. Man niekas nieko nesekė. Prieš miegą močiutė pasakojo, kaip „tikroji“ lietuvaitė turėtų atrodyti ir kokio elgesio normas ji turėtų atitikti. Augau ir užaugau – „tapau“ jos išsvajota lietuvaite. Švytinti, kaip plienas, o gal anglis. Tiesa, anglis nešvyti, bet pagavot kampą. Taigi, teisingai – gyvenimas. Aš jį turiu ir jį gyvenu. Tą, savąjį, keistąjį, normalųjį gyvenimą. - Kas tave šiandien apsėdo? Pikta, kaip širšė – pasakė Linas, net nežinodamas, jog mano nuotaika pasikeitė per ne ką kitą, kaip jį patį. Ėjom takeliu palei nežinią. Tiesiog kėlėm kojas ir žengėm pirmyn ir mums nešvietė, jog esame ties susipykimo riba, kuri jau buvo pereita dieną prieš. Žingsniavome, kol mūsų užsibrėžtas tikslas nebuvo pasiektas. O ir koks tas tikslas bereikšmis. Nors man jis buvo ir iki šiol yra svarbus. Ne tiek tas tikslas, o visa eisėna, visas procesas. Žingsnis po žingsnio, ir taip, berots, visą valandą. Na gerai, dar užėjimas į parduotuvę skaniausių Lietuvoje ledų „ Junga“. Poilsis beeinant namo. Pakeliu galvą ir matau Grižulo Ratą. Aštunkojas. Katžuvė. - Pažiūrėk, koks giedras dangus. - Mhm, šiandien geras vakaras – ramus Lino balsas užliejo mano mintis ir visą mane. Gera turėti draugą, artimą, kuris, nors tavęs ir nesupranta, bet bus šalia, kai reikės, turbūt. Sėdžiu ir žiūriu į žmogaus veido profilį, į liniją, kurią jam suteikė visų mūsų motina – gamta. Mintyse sakau „ ak“, tačiau garsiau to ištart negaliu. Objektą, žmogus, gali paleisti be jokių papildomų jėgų, o subjektas reikalauja tokių jėgų, kokių žmogus, dažniausiai, neturi. Kai mąstau, jog gyvenimas bėga TAIP GREITAI, tačiau šią mintį greitai nugena ši – MAN JUK VOS 18. GYVENIMAS DAR TĘSIASI. Teisingai, kodėl taip pergyventi dėl ateities, kai jos nežinome. Kalbėkime apie tą, kuri reikalauja antros pusės. Pasimetimas, ar vaikinas tau tinkantis, kiek laiko draugausite, ar jis tave ves, kiek vaikų turėsite – absurdas. Kiekvienas ieško to vienintelio-ės, kuri jam suteiks didžiausią laimę. Ar mes žinome kas yra laimė? Taip. O didžiausia? Ne. Įsijaučiau. Grįžkime ties vaivorykšte. Kada pakelkite akis ir atkreipkite dėmesį į tai. Kartais pagalvoju „ Ar kas mato tai, ką matau aš. Ar ir jie tai vadina taip, kaip aš?“. Pasitiesi po šikna kokią antklodę ir grožiesi tokiu reginiu. O kai krenta meteoritas! ( Mačiau tokį reginį prieš porą metų. Nenusakomas jausmas). Spalvos yra iš ties įdomus dalykas. Mano mėlyna skiriasi nuo kitų žmonių „mėlynos“ sąvokos. Norisi pasikapsyti jų galvose ir suvokti kokį pasaulį mato jie.

Mėlynas Sūris V

Prakeiktos žiūrkės, o gal rūdys, o gal mano plaukų kuokštai, nuleidžiami tais vamzdžiais? Kam rūpi, juk jau per vėlu kažką kažkam aiškinti. Per stebuklą, mažoje parduotuvėje, radau didelį mėlyno sūrio įpakavimą, su kaina. Be jokių dvėjonių įsidėjau į krepšelį ir apsidairiau ar niekas nebando šokt ant manęs ir jo atimti. Pirmu smūgiu šoviau į kasą susimokėti, pastebėjau, jog pardavėja sukietėjo pamačiusi mano pirkinį, rodės, jog jeigu nesedėtų prie kasos, kad amne, dėl jo, užmuštų. Sūrį įkišau į maišą ir skubiu žingsniu roviau į namus. Numečiau darbo popierius ant žemės, o ant stalo, lėkštutės, padėjau mėlyną sūrį, kuris, mano nuostabai, iš ties buvo mėlynas. Vietomis buvo mėlynų gabaliukų, tačiau skonis buvo, kaip makaronų. Nežinojau ką daryti su šiuo pirkiniu, juk valgyti būtų kvaila, ypač po jo uždraudimo, tad nusprendžiau, kad tiesiog „turėsiu“ jį. Galiu jį laikyt dėžutėje arba maišelyje, kol jis nepradės žydėti ir tada teks jį išmesti. Taigi sūris buvo įdėtas į plasmasinę dėžutę ir išbuvo šaldytuve kelias savaites, o gal daugiau – nepamenu. Tiesą pasakius jis tikrai yra keistas, tai yra – buvo. Vietoj to, akd žydėtų, jis keitė spalvą. Kaip mėlynas sūris tai gali daryti – mistika. Bijojau atidaryti ir užuosti kvapą, juk galėjo susikaupti nuodingosios dujos ar dar kaži kas. Dienos ėjo, amne išmetė iš darbo, nes, jų nuomone, stabdžiau kompanijos progresą ir jie man mokėjo už kvepuojamo oro tūrį. Ir vieną dieną, kaip specialiai, ėjau pro tą patį parką, jau buvo netoli vidurnakčio, kai pastebėjau tą keistuolį, sėdintį ant to pačio suoliuko, kaip ir pirmąjį kartą, kai mes susitikome, ir žiūrintį į žvaigždes, o gal į orą, vėją – nieką. Impulsų paveikta nuėjau prie jo, atsisėdau šalia ir palaikiau jam kompaniją. - Juk supranti, jog tau nebūtina sedėt šalia manęs, bėje, atleisk, kad vėluoju. Bandžiau pabėgti, bet mane pagavo, net nežinau kodėl ir kaip sėdžiu čia dabar. Vėjas pakilo, buvo ruduo. Tylėjau ir klausiausi visko, kas vyksta aplinkui. Užmerktomis akimis girdėjau, kaip jis riša virvę, kaip, vėjo padedama, jis užsirišo ant šakos. Atsimerkusi žiūrėjau, kaip jis lipo į tą medį, kurio lapą nuskynęs įteikė man į rankas. - Žinok, jog tas sūris – blogis. Maža to, jog jis keičia spalvą, jis skleidžia gundantį kvapą, o jei suvalgai per daug – išeini per daug toli, kad sugrįžtum. Vėjas toks gražus, žiūrėk, jis man padeda. Žiūrėk, matyk, jusk mane, mieloji. Nepamiršk atidaryti tą plasmasinę dėžutę. Greitai susimatysim. Lauk manęs čia pat. Jis krito į kilpą. Penkios minutės. Grožis – štai kas tai buvo. Jo kūnas dingo tamsoje, tačiau jo žodžiai vs garsiau skambėjo ausyse ir mintyse. Grįžusi namo sudeginau mėlyną sūrį, tačiau dūmuose mačiau kažkokį vaizdinį, o spalvų įvairovė gundė jas sugauti. Iš sūrio neliko nieko. Viskas baigėsi, o ar buvo prasidėję? Tiesiog gyvenau toliau, o gal gyvenimas ėjo, o aš ne, juk visada taip ir buvo. Praėjo metai, keli. Turiu darbą, būstą ir laiką. Kiekvieną dieną einu į parką ir klausausi keistuolio pasakojimų apie viską. Jis nepasikeitė, o aš kiek pasenau, tačiau tai jį džiugino. Jo šypsena, kaip visada, buvo kerinti ir kelianti nuotaiką. Visada paklausiu, kaip jam sekasi, o jis atsako, jog geriau ir būt negali. Pirštu įbeda į vietą, kurioje anksčiau augo keistas medis ir aš nutyliu prisimindama. Taip gyvenu, o gal gyvenau. Kartais išeiname, bet visada grįžtame, kad ir neilgam. Šis vyras buvo ir yra. Jo egzistavimas – klausimas. Ar aš jį mačiau, girdėjau, kalbėjau su juo – galbūt. Išeinu vėl į parką. Šiandien jo nerasiu ten. Šiandien jo nėra. Ryt jis bus, tačiau manęs – ne. Stiklainyje žaidžia vaivorykštė, primenanti, jog reikia prisiminti. Išjungiu šviesą, užrakinu duris, lipu laiptais aukštyn. Laisvė. Žalias sūris taip ir nebuvo išrastas.