Bespalvė vaivorykštė III

Rytas. Nors ką kalbu – diena. Jei ne ryškūs saulės spinduliai, turbūt būčiau miegojusi ir iki pavakario, bet negaliu verkšlenti ir peikti gamtos. Gulėjiu lovoje ir prisimenu vakarykštį paisisedėjimą parke su ta mergina, Skaiste, nuostabių plaukų savininke. Vis bandžiau suvokti kas įvyko, bet juk ir kvailiui aišku, jo nauja pažintis, o žinant mane ji man patiko. Galas negalais pakeliu savo viršutinę kūno dalį ir svarstau, kaip čia pakėlus kojas, kurios vis dar nori pagulėti tas „ penkias minutes“. Penkioliką minučių kankynės ir aš jau virtuvėje, pilu vandenį į virdulį, įsimetu žalios „Lipton“ arbatos pokelį į puoduką, įberiu du šaukštelius cukraus ir laukiu, kol užvirs vanduo. Koks rytas be arbatos!. Ir koks rytas be dviejų skrebučių su mėlynių uogiene. Ne veltui dantistė giria mane už „nuostabią“ dantų priežiūrą. Geros dešimt minučių ir visas pusryčių turinys jau mano skrandyje, ar bent keliauja į jį. - Ką šiandien daryti? Meeeeh – mėgstu klabėti garsiai sau pačiai, ar mano „aš“. Bent nesijaučiu tokia vieniša šiame bute Taigi diena vėl buvo leidžiama į kairę ir vertikaliai, nors ir iškėliau kojas iš namų, nuvažiavau į miestą su savo nuostabiausiuoju Fed‘zka daryti nuotraukas visiškai nepaįstamų žmonių, kurie tik patrauks mano akį. Tiesa tokių neradau, todėl pastatai ir įvairios jų graviūros tapo mano centru. Žingsnis po žingsnio, valanda po valandos, o juostelėje vis dar liko tas vienas kadras, belaukiantis kažko, kas galėtų užniguažti kiekvieno kvapą. Tą akimirką prisiminiau Skaistės tobulumą, todėl nusprendžiau, jog palauksiu Lukiškėse porą valandų, kol ji neateis. Mano nuostabai ji sedėjo ten, parkelyje ant to pačio suoliuko. Oras sklaidė jos plaukus, o šypsena iš tolo mane sveikino. - Sveika! Nesitikėjau tavęs taip greaitai išvysti – nusijuokė ji, kiek prisidengdama savas lūpas. - Dariau nuotraukas. Pati nesitikėjau tave čia išvysti dabar. - Nuotraukas? Ir kaip sekėsi? - Liko kadras, tad pamaniau, jog galėčiau tavęs palaukti ir paprašyti, kad leistum ma padaryti taviškę. - Mano? Lina, baik juokus ! Paskutinis kadras turi būti ypatingas, o ne šiaip koks paprastas. Aš neesu kažkuo ypatinga juk. - Skaiste, juk nieko tokio. Niekad nemėgau išsišokėlių, o tavo paprastumas labai traukia akį. Kiek spyriodamasi ji sutiko užimti savo vietą Feduko juostelės eilėje. O, kaip norėjosi jai pasakyti, kad jos grožis prilygsta auksui ir tai, jog tai man gėda ją fotografuoti šiomis neprofesionaliomis rankomis. Atradusios jai tinkančią pozą kiek tylėdamos mąstėm ką darom ir kodėl. Juk viena kitą tepažstame vos kelias naktis, o dabar atrodom tokios artimos. Kad ir kaip ten būtų, laikas bėgo, o mygtuką reikėjo paspausti. Tas jausmas, kai prieš akis pats angelo įsikūnijimas, o tu, lyg tarakonas, jam neprilygstantis nė per nago juodymą, stovi prieš jį ir vaizduojies esąs jo draugu. Mano pirštai lėtu judėsiu įspaudė Feduko nosį ir pasigirdo garsas duodąs ženklą, jog juostelė pilna ir misija įvykdyta. - Turėsi būtinai parodyti kaip išėjo – kiek linksmai, o gal piktai, pasakė Skaistė. - Būtinai. Tik dabar reikia atrasti laiko tam, nes tingumas, paskutinėm savaitėm – laimi. - Aš tave už rankučių nuvesiu, jeigu tu taip. - Gerai, gerai. Artimiausiu metu padarysiu. Iki nakties įpusėjimo laiko buvo į marias, todėl sumąstėm kiek pasidžiaugti savo jaunomis dienomis ir prisiminti laikus, kai važinėdavome į miestą naktimis ir gerdavome arbatą Sereikiškių tamsiausiame kamputyje. Mums į draugiją atėjo Perkūnas, tad teko ieškotis kokio stogelio pasislėpti nuo mažų vandens lašų ir siautėjančio vėjo. Tačiau tokios sąlygos mums nesutrukdė toliau džiaugtis teikiamu malonumu. Kaip tik atvirkščiai ! Šokom į gamtos jėgų draugiją šokio partijai, o aš bandžiau žaisti gaudynes, tačiau pralaimėjau. Skaistės juokas užtvingdė visą parką, o man pasidarė kiek baugu, kad tik neateitų kokie treninguoti gražuoliai ir nepaklaustų kiek valandų ir ar parduodame kojines.