Mėlynas Sūris I

Pradžia yra sunkiausia, tačiau turėčiau patikslinti tai, jog tai jau ne pradžia, o ko gero keli metrai nuo jos. Judame lėtai ir nuobodžiai, ir nežinom - link ko. Link idiotiškumo, kvailumo, vaikiškumo? O gal tiesiog eikime ir neklauskime link ko. Man tai tinka, tiko ir jam. Mėgo jis daug ką, o greičiau tai, ko kiti nemėgo ir laikė absurdu. Viską darydavo atvirkščiai, nes manė, jog tai išgelbės jį ir parodys kitiems, jog pasaulis, į kurį jie žiūri pro rožinius akinius, gali būti stebimas ir pro kitas spalvas. Bent jau taip manė, kol neatsidūrė ant medžio šakos, palei gerklę aprišta virve. Stebėjau viską : kaip vėjas riša ją aplink jį, kaip jis bandė vėjui įrodyti tiesą, jog pasaulyje negali egzistuoti mėlynas sūris, kuris pasirodė prieš porą mėnesių ir, pasak reklamos, buvo iš mėlynių ir varškės. Visas procesas truko trumpai, maždaug penkias minutes. Jis mąstė lėtai, bet kalbėjo greitai. Nežinau kas jis buvo. Nei vardo, nei gyvenamosios vietos, nei tai, ką jis mąstė tomis akimirkomis ar būdamas toli nuo jų. Jis tiesiog egzistavo, kaip ir aš. Dažnai jį matydavau sėdintį parke ir kalbantį su savo koja, kuri buvo užkelta ant pečių. Vaizdas nebuvo traukiantis, todėl žmonės apeidavo šį plotą kitais takeliais. Jau ketinau daryti tą patį, kai dėšinė koja pradėjo velniškai skaudėti. Taip kad nueiti 50 metrų atrodė neįmanoma, ką jau kalbėti apie parko apėjimą. Nušvilpiau visas mintis apie tą vyrą šalin ir prisėdau, kad galėčiau pažiūrėti kas atsitiko su mano varomąją priemone. Jis kalbėjo. Sau ar man - nežinau. Masažuodama koją girdėjau, kaip savo kojai jis pasakojo apie dešimtąjį pasaulinį karą, per kurį paskutinis žmogus pasidalys į tris dalis ir taip atnaujins žemę, bet po kelių minučių jis numiršta ir Žemė tampa laisva. Bandžiau nekreipti dėmesio į jo kvailas kalbas ir vaizduoti, jog matau tik savo koją, tačiau kažkas įvyko. Jis nusiėmė koją, patrynė savo sedynę ant suoliuko ir pakilo. Ištiesė ranką stovėdamas prieš mane ir akimis maldavo, kad imčiausi jos. Keista, jog pamenu tik tas akis, ne plaukų spalvą ar kūno sudėjimą, ar rūbus, kuriais jis buvo apsirengęs, o jie buvo bene iš Paryžiaus. Nežinau kas tai buvo per akimirka, tačiau žiūrėdama jam į akis pajutau tvirtą ryšį, lyg atradusi seną vaikystės draugą. Bet ne, nepaėmiau tos rankos, tiesiog pasakiau, jog turiu eiti, mat skausmas kojoje jau buvo praėjęs. Priėjus parko kampą išdrįsau atsisukti ir pažiūrėti ką tas keistuolis darė, o jis, pasirodo, sekė mane, kaip šunytis, ką tik radęs savo šeimininką. Jaučiausi kiek keistai, o gal nemaloniai, todėl paklausiau ar viskas gerai, bet jis nieko nesakydamas man šypsojosi ir pirštu rodė į dangų. Bandžiau jam sakyti, kad skubu ir tai, jog jis mane seka - baugina, tačiau to jis negirdėjo, nes nenorėjo klausytis. Nuo pačios pirmos akimirkos, kai jį pamačiau dar prieš porą metų, jis mane sužavėjo. Kad ir kaip kvailai skamba, tačiau jis man atrodė, kaip naujos ,žmonių rūšies, atstovas. Kiek kartų norėjau jį užkalbinti ir pasiūlyti puodelį arbatos, tačiau bijojau, kad jis nesutiks arba praklausys, kaipkad visada nutinka. Todėl šią akimirka bandžiau suvalgyti tą beviltišką susižavėjimą, tačiau jis mane matė kiaurai ir pasakė, jog maži ir jauki kavinukė yra vos už kelių minučių kelio, jog ten visada groja rami muzika ir niekas netrukdo kalbėti apie viską, greičiau niekam nerūpi apie kokį absurdą tu kalbi. Pirma mintis atšokusi į sąmonę buvo ta, jog ne tik jis keistas, bet ir turi stebuklingų galių skaityti mintis. Stovėjau ir galvojau, kad net nepajutau, kaip keistuolis paėmęs mano ranką nuvedė į kavinukę, pasodino už staliuko toliausiame kampe, užsakė arbatos, kuri atnešta stovėjo jau dvi minutes. Nežinojau kodėl čia sėdim ar ką jis galėtų man pasakyti, sedėjau, kaip drebulė ir mintyse raminau save, jog jis man nieko nepadarys, juk jo veidas toks ramus, nors ir apžėlęs, tačiau tai jam suteikė ramumo ir draugiškumo įvaizdį. Jis pradėjo kalbėti apie viską iš eilės, o gal greičiau apie nieką.